Režisierius Miguel Gomes | Scenarijaus autoriai Miguel Gomes, Mariana Ričardo | Operatorius Rui Pocas | Vaidina Teresa Madruga, Laura Soveral, Ana Moreira, Henrique Espirito Santo, Carloto Cotta, Isabel Cardoso, Ivo Müller, Manuel Mesquito | 2012, Portugalija, Vokietija, Brazilija, Prancūzija, 111 min. Platintojas Lietuvoje Tarptautinis Kauno kino festivalis

Kartais taip nutinka, jog filmas, kaip ir gera knyga, ima šmėkščioti akiratyje. Šis šmėkščiojimas ilgai­niui darosi vis atkaklesnis, kol galų gale neiškenti ir susitaikai su tuo, kad neišvengiamai - anksčiau ar vėliau - vis vien šį filmą pažiūrėsi. Kalbu, be abejo, ne apie reklaminį (filmų plakatai mieste, anonsiniai filmukai kino teatruose bei inter­nete ir pan.) poveikį, kurį jau daug metų ignoruoji, o apie žmogišką santykį, dėl kurio sužinai, kad ši knyga ar šis filmas vertas tavo laiko. Tarkime, įšokęs į paskutinį trolei­busą sutinki seniai matytą žmo­gų: „Ar matei Miguelio Gomeso „Tabu"?" - „Ne." - „Verta.Tai kitoks filmas." Tačiau išlipi iš troleibuso ir imi galvoti apie visai kitus dalykus. Po kelių dienų gurkšnodamas vyną ar kavą netikėtai išgirsti: „O kaip tau Gomeso filmas?" - „Kokio Go­meso?" - „Portugalo." - „Nežinau, pirmą kartą apie jį girdžiu." Pra­eina dar savaitė, ir prie „Skalvijos" pamatai krokodilo akis.Tos pačios dienos vakare be jokių išankstinių lūkesčių nueini į kino teatrą ir su­voki, kad apie šį filmą ne tik daug girdėjai, bet ir net kažkur matei jo ištraukas. Taip šmėkštelėjimas tampa kelias valandas trunkančiu šviesos blyksniu.

Jei tikrovė yra kiekvieno žmo­gaus individualiai, savitai suvokia­mas pasaulis, o realybė - žmonių susitarimas, kaip priimti įvairius pasaulio reiškinius, kitaip tariant, konsensusas tarp skirtingų tikro-vių, tada pasakojimas yra media­torius, jungiantis tikrovę ir realybę. Gal todėl žmogus nesiliauja kūręs pasakojimų ir ieškojęs naujų for­mų perteikti kitiems tai, kas bū­dinga tik jo pasaulėžiūrai. Tik iš-girsdamas kito tikrovę gali suvokti, kas vyksta tavyje ir aplink tave.Tad pasakojimas būtinas, jei žmogus nenori užsiverti solipsistiniame pasaulyje. Tabu - tai ne tik filmo pavadinimas, bet ir Mozambike stūksantis kalnas, dovanojantis ir arbatą, ir mitus - maistą kūnui bei dvasiai. Jūs, žinoma, supratote, to­kio kalno nėra arba, tiksliau, jis yra tik Gomeso filme. Tabu yra vieta, kur gimsta Gomeso pasakojimas apie buvusius Mozambiko ir esa­mus Portugalijos gyventojus.

Filmo pavadinimą portuga­las pasiskolino iš paskutinio F. W. Murnau filmo, kurį žiūro­vai, bet ne pats autorius, išvydo 1931 metais. Filmo pavadinimu Gomesas neapsiribojo - abiejų filmo dalių (I dalis - „Prarastas rojus" apie šių dienų Lisaboną, II dalis - „Rojus" apie 7-ojo dešimt­mečio Mozambiką) pavadinimai taip pat pasiskolinti iš pirmtako. Tiesa, Murnau filmo pirmoji da­lis vadinasi „Rojus". Kaip ir dera klasikiniam kūriniui, rojus čia pra­randamas arba iš jo yra išvaroma. Pagrindinė Gomeso filmo veikėja pirmoje filmo dalyje yra sena, įno­ringa moteriškė, vis užstatanti savo prabangius ir ekscentriškus Portugalijos žiemai kailinius, nes visus pinigus nuolatos pralošia kazino. Antrojoje - jauna mote­ris, gyvenanti Afrikoje, taikliai žudanti laukinius žvėris. Jos var­das Aurora. Taigi, Murnau tęsiasi: „Aurora" arba „Saulėtekis: dviejų žmonių daina" - kitas žymus vo­kiečių klasiko filmas. Viename in­terviu Gomesas prisipažino, kad mielai būtų pavadinęs savo filmą

„Aurora", jei jo prieš kelerius metus nebūtų aplenkęs gerai lietuviams pažįstamas rumunas Cristi Puiu (beje, naujasis Kristinos Buožytės filmas, nors angliškas pavadini­mas ir kitoks, taip pat „Aurora").

Larsas von Trieras nesislėpda­mas skolinasi iš Andrejaus Tar­kovskio, nes žino, kad tam tikri vaizdiniai negali neveikti net ir šiuolaikinių žiūrovų. Gomesas skolinasi iš Murnau tam, kad galėtų papasakoti tokią istoriją, kuri bus paprasta, paremta aiškia struktūra, o antra vertus, leis jam ir jo filmo žiūrovui pasivaikščioti ten, kur tik kinas gali įleisti: į še­šėlių ir vaiduoklių karalystę - šiai atgyti, kad ir trumpam, reikalinga šviesa. Tačiau Gomeso kinemato­grafiniai sprendimai nėra post-moderni nostalgija, paverčianti dabartinius kūrinius pastišais, veikiau atvirkščiai - susitaikymas su mintimi, kad rojus yra tai, ko ilgimės, ką galime įsivaizduoti, bet nebegalime prikelti. Taip Gomesas atsiskleidžia kaip tikras sinefilas.

Filmą formaliai galima suskirs­tyti į tris dalis: be jau minėtos pirmos ir antros dalies dar yra ir savotiškas prologas, kuris iškart, kaip gerai parašytas pirmas kny­gos sakinys, sukelia smalsumą ir prikausto dėmesį. Tai siurrealis­tinė afrikietiška meilės istorija apie vyrą, virtusį melancholišku krokodilu, ir jo pačios vėlę, at­sekusią paskui jį į Afrikos gūdu­mas. Žinoma, tai ne Kongas, ne Josepho Conrado „Tamsos širdis". Tai prijaukinta, o kartu amžiams prarasta Afrika, išlikusi paskirais vaizdiniais (žiūrėdamas į ana-chronistinę baltojo kolonizato­riaus figūrą tarp zujančių juoda­odžių, supratau, kad po vaikystėje skaitytos knygos „Paryžiečio nuo­tykiai liūtų šalyje" viršelio tik taip ir įsivaizdavau europietį Afrikoje), iš kurių pagaliau lieka tik tas vie­nas, tačiau turtingos simbolikos krokodilas, žvelgiantis į mus ir fil­mo heroję Pilar iš ekrano. Vienas filmas baigiasi, prasideda kitas.

Pilar - geraširdė (ji patinka net ir piktiems dobermanams) viduti­nio amžiaus, katalikiškų pažiūrų (tai net kelis kartus pabrėžiama) moteriškė, gyvenanti beveik vie­na savo namuose. Beveik, nes jos gyvenime visais įmanomas būdais pasirodo kaimynė Aurora su savo juodaode tarnaite Santa. Pastaroji, be to, kad rūpinasi silpstančio pro­to šeimininke, laisvalaikiu skaito „Robinzoną Kruzą" - už tai yra pa­giriama portugalų kalbos būrelyje. Tokių komiškų ir malonių epizodų filme apstu, tačiau nieko atsitiktinio ir neužbaigto jame nėra. Ir kai pirmos dalies pabaigoje atsiranda buvęs ir tam tikra prasme tebe­santis Auroros mylimasis Džianas Luka Ventura, žinai, kad jis lengvai nepradings. Ventura sukrenkščia, Pilar pasako: „Atleiskite", 35 mm kino juosta pasikeičia į 16 mm -prasideda antroji filmo dalis: Venturos ir Auroros meilės istorija.

Tikriausiai dideliam kritikų džiaugsmui šioje dalyje nėra dia­logų. Nors girdime įvairius kas­dienybės garsus (kartais jie itin išryškinami, pavyzdžiui, akmens kritimas į vandenį), dainas (tai vienas ryškesnių šio filmo akcentų), žiūrovas taip ir nesužino, apie ką tiksliai šneka filmo veikėjai. Bet to ir nereikia. Kodėl negirdime balsų? Viena vertus, tai aliuzija į nebylų kiną, kur žmogus - aktorius - rodė savo neverbalinius sugebėjimus. Kita vertus, o kodėl tai turėtų ste­binti? Juk visi balsai, girdėti kadaise praeityje, kai bandome juos prisi­minti, tarsi tampa vienu - mūsų pa­čių balsu. Todėl neatsitiktinai filmo prologe girdime paties režisieriaus balsą, o antroje dalyje - Venturos. Jo pasakojimas - tai ilgai atminties užkampyje gulėjęs, laiko nuzulintas bei aptrintas su­venyras iš praeities, dabar pasiekiantis tuos, kuriems iš tiesų ir buvo skirtas, - klausytojus (ar, mūsų atveju, žiūrovus). Pasakotojas prisimena Mozambiką portu­galų valdymo metais. Režisierių domina ribos (Portu­galijos ekonomikos krizė, kino juostos pakeitimas į skaitmeninį formatą), todėl ir šis Mozambikas stovi prie kardinalaus pasikeitimo slenksčio. Tačiau baltieji Mozambiko gyventojai, jausdami savo neliečiamu­mą, apsimeta, kad niekas nesikeičia. Jie gali dainuoti nerūpestingas dainas, įsimylėti vienas kitą, slapčia susitikinėti bei rašyti kupinus ilgesio meilės laiškus. Aurora Venturos paprašo sunaikinti jos rašytus laiš­kus ir niekam nepasakoti jų meilės istorijos. Ventura tesi pažadą, tačiau sunaikintas laiškas tampa filmo dalimi. Filmo, kurį jis pasakoja Pilar, Santai ir mums. Kasdienybė maloniai susijaukia, Pilar sulaukia savo melodramos, kurioje telpa ir karšta meilės istorija, ir netikėti šūviai, ir revoliucijos. Todėl kai žiūri antrąją „Tabu" dalį, neapleidžia jausmas, kad be tavęs šį filmą žiūri dar kažkas.

Gomesas kuria savas kinematografinės tikro­vės taisykles. Tačiau tai nėra savitikslis, formalus sprendimas. Gomesas žaidžia, bet daro tai su visa pagarba kino tradicijoms. Ir galbūt todėl šį filmą taip mėgsta kritikai ir tie, kuriems pabodo holivudi-niai pasakojimai su nuspėjama pabaiga ir lėkštais veikėjais. Nors „Tabu" neprivers jūsų kardinaliai pakeisti požiūrio į gyvenimą, jis pasiūlys į kai kuriuos savaime suprantamus dalykus pažvelgti kitaip. Ir to „kitaip" norisi kaskart, kai eini į kino teatrą. Nes kinas, kaip ir gera šachmatų partija, gali nustebinti paprastais, bet netikėtais ėjimais.