Režisierius Joe Wright | Scenarijaus autorius Tom Stoppard (pagal Levo Tolstojaus romaną) | Operatorius Seamus McGarvey | Kompozitorius Dario Marianelli Vaidina Keira Knightley, Jude Law, Aaron Taylor-Johnson, Matthew Macfadyen, Kelly Macdonald, 01iwia Williams, Domhnall Gleeson, Alicia Vikander | 2012, D. Britanija, 129 min. Platintojas Lietuvoje Forum Cinemas

Jau ne sykį j kino ekranus per­keltas nesenstantis tragiškos mei­lės portretas - rusų rašytojo Levo Tolstojaus romanas „Ana Kareni­na" - sulaukė dar vienos ekraniza­cijos. Iki šiol pagrindinę heroję yra įkūnijusios kino žvaigždės Greta Garbo (net dviejuose filmuose, ku­rių vienas turėjo atskirą, laimingą pabaigą amerikiečių auditorijai), Vivien Leigh ar Sophie Marceau, vaidinusi bene neįtikinamiausioje iš visų romano ekranizacijų.

Daugelio svarų pėdsaką litera­tūros istorijoje palikusių kūrinių ekranizacijos viena nuo kitos daž­nai iš esmės skiriasi tik tuo, kad pagrindinius vaidmenis atlieka kiti, tuometinei žiūrovų kartai ži­nomi aktoriai. Labai retai literatū­ros kūrinį perkeliant į kiną gimsta kažkas panašaus įAndrea Arnold režisuotą „Vėtrų kalną" (pagal Emily Brontė). Taip atsitinka, kai ne bandoma į kino juostą „sukiš­ti" kuo daugiau knygos scenų, o į personažų lūpas - kuo daugiau dialogų, bet siekiama inovatyvaus knygos vertimo į kino kalbą. Tada gimsta naujas ir gana savarankiš­kas kūrinys, o ne blankus ir ne­įspūdingas originalaus kūrinio šešėlis, kaip dažniausiai atsitinka.

Naujausią „Anos Kareninos" kino versiją sukūrė britų režisie­rius Joe VVrightas, išgarsėjęs Jane Austin „Puikybės ir prietarų" bei Iano McEwano „Atpirkimo" ekra­nizacijomis. Pasitelkęs bene talen­tingiausią šių dienų britų drama­turgą Tomą Stoppardą, režisierius labai pasistengė, kad jo ekrani­zacija nevirstų dar viena įprasta kostiumine drama. Ieškodamas vietų, kur galėtų filmuoti savąją „Aną Kareniną", Wrightas susidū­rė su problema: visose tam tinka­mose lokacijose jau buvo filmuota bent viena iš ankstesnių romano ekranizacijų. Tad šįkart romano veiksmas perkeltas į teatrą.

Scenarijus išsaugojo pagrindi­nes romano siužeto linijas, atkū­rė esmines scenas ir svarbiausius veikėjus. Aukštuomenės dama Ana, ištekėjusi už nuobodaus ir šalto valstybės tarnautojo Alekse­jaus Karenino, gyvena nežinoda­ma, kas yra tikra meilė, kol sutin­ka jauną karininką, grafą Aleksejų Vronskį. Prasideda laimės ir kan­čios kupinas jų romanas.

Wrightas stengiasi perkelti į filmą visą kūrinį, tad tragiškai pasibaigusi nelaimingos meilės istorija supriešinama su kitų porų: neištikimybių drebinama Anos brolio - kunigaikščio Sti-vos Oblonskio ir jo žmonos Doli santuoka bei švelnumo kupinais Konstantino Levino ir Kiti santy­kiais.

Pasirinkęs netikėtą sprendi­mą visą veiksmą perkelti į teatro sceną ar jo užkulisius, režisierius kuria akims be galo malonų reginį su nuolat besikeičiančiomis dekoracijomis, puikiais ir spalvingais kostiumais, nuostabia choreografija ir virtuoziška kompozitoriaus Dario Marianelli muzika. Toks požiūris į gerai žinomą istoriją at­rodo išties naujas ir drąsus. Ypač gerai perteiktos bene dvi svarbiausios romano scenos: pirmasis šokis, kai Ana visiškai pakeri Vronskį ir sudaužo jį įsimylėjusios Kiti širdį, bei scena, kai Levinas antrą kartą pasiperša Kiti.

Išskyrus šiuos kelis epizodus ir įspūdingą sti­lizaciją, filmas slysta romano paviršiumi. Keiros Knightley Ana paviršutiniška ir savanaudiška, aktorės vaidyba perdėta, ji nesugeba perteikti sudėtingų savo herojės jausmų. Filmas skuba, tad sunkiai pastebėti Anos virsmą, o paskutinis jos sprendimas atrodo nemotyvuotas, netikėtas ir nesukelia beveik jokių emocijų.

Domhnallas Gleesonas puikiai susidoroja su Levino vaidmeniu, tačiau ši siužetinė linija filme taip sutrumpinta ir tokia epizodiška, kad romane tokie svarbūs Levino filosofija ir mąstymas filme nesukuria svarios alternatyvos Anos gyvenimui.

Filmą be galo malonu stebėti. Būtent „stebė­ti", nes jis suteikia daug daugiau peno akims nei smegenims ir labiau veikia kaip drąsus ir įdomus, bet vis dėlto nepavykęs bandymas nau­jai pažvelgti į „Aną Kareniną". Jis neperteikia kūrinio gylio ir juo labiau dvasios, galiausiai apskritai sunkiai pateisina savo atsiradimą. Romano gerbėjams dar teks palūkėti jo vertos ekranizacijos.