Rohmeru žavisi visi - rumunų Naujosios bangos kūrėjas Cristi Puiu dedikavo jam „Pono Laza-resku mirtį", rusų režisierius Andrejus Zviagincevas prisipažįsta, kad Rohmeras jį daug ko išmokė, o Quentinas Tarantino tiesiog vadina save Rohmero fanatiku.

Rohmeras nebuvo Naujosios bangos vedlys, greičiau santūriausias, vyriausias pagal amžių revoliucinių kino permainų dalyvis. Jo filmų neįmanoma supainioti su kitais. Rohmeras „išrado" situacijas, personažus bei dialogus, pagrįstus

dvejone, neapsisprendimu, sprendimų paieškomis ir flirto akimirkomis. Jo filmų veikėjų manieros ir laikysena, savita jų balso tekstūra, šokių stilius, grakštūs judesiai priminė apie ilgus pasivaikščiojimus, kurių Rohmero personažai taip pat nevengia. Juos, kaip ir Rohmero filmus, galima apibūdinti žodžiais „subtilumas, literatūriškumas, egzistencinė ironija".

Rohmero filmų pasaulis platus. Į jį telpa ir dar vienas režisieriaus „išradimas": jis kūrė ne atskirus filmus, o jų ciklus. Todėl Rohmero kino biografiją lengva padalyti į „Šešių moralių pasakojimų" (1962-1972), „Komedijų ir priežodžių" (1980-1987), „Keturių metų laikų pasakojimų" (1990-1998) periodus. Režisieriaus retrospektyvą pristatys prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai".

Eric Rohmer

Maurice'as Henri Josephas Schėreras gimė 1920 m. Tiulyje, Pietų Prancūzijoje. Jis augo Elza-so katalikų šeimoje, nuo mažens buvo paslaptingas, gyveno savo pasaulyje. Išsilavinimą įgijo Paryžiuje, kur studijavo istoriją, literatūrą, filosofiją. Tik vėliau, tapęs kino kritiku, norėdamas nuslėpti nuo artimųjų, kad dirba kine, pasivadino Ericu Rohmeru.

Studijų metais Paryžiuje Rohmeras daug skaitė, vėliau dirbo mokytoju, senosios prancūzų kalbos dėstytoju ir laisvai samdomu žurnalistu, rašė romanus, o kartą apsilankęs Prancūzų sinemateko-je ir pasižiūrėjęs Roberto Rosselli-ni „Stromboli - Dievo žemę" tapo uoliausiu jos lankytoju ir panoro kurti filmus pats. Sinemateko je Rohmeras ir susibičiuliavo su būsimais Naujosios bangos režisieriais - Jeanu-Lucu Godard'u, François Truffaut, Claude'u Chabroliu, Jacques'u Rivette'u. Kaip ir jiems, didis autoritetas Rohmerui buvo André Bazinas. Naujosios bangos tėvas ypač pasitikėjo Rohmeru, todėl 1957 m. atidavė jam savo įkurtą kino žurnalą „Cahiers du cinéma", kuris ir formavo revoliucinę kino estetiką. Knygos apie Hitchcocko suspensą autorius Rohmeras žurnalui vadovavo šešerius svarbiausius Naujosios bangos metus.

Nė cento ne kinui

Rohmeras pradėjo nuo nespalvotos 16 mm juostos, kurią išbandė su bičiuliu Barbėtu Schroederiu. Polinkis mėgėjiškai juostai ir filmavimo būdui taip niekad ir neišblėso. Rohmeras visada mieliau filmuodavo „pro palto atlapą", be leidimų, kaip pirmą kartą. Kai kiti dirbo su filmavimo grupe, Rohmeras atsidurdavo kokiame nors sodo kampe su būreliu draugų. Vasaros filmai („Kolekcionierė", „Klerės kelis", „Polina paplūdimyje", „Žaliasis spindulys", „Vasaros pasaka") formuoja romerišką naminio kino jausmą. Filmo personažai, aktoriai ir visa grupė gyvena po tuo pačiu stogu. Tokiu būdu tai, kas kadre ir kas už jo, susipina. Gyvenimas tampa filmu, o filmas - gyvenimu.

Ir tikrame gyvenime Rohmeras mėgo paprastumą, gyveno asketiškai, namuose neturėjo telefono. Schroederis pasakojo: „Rohmeras gyveno idėja neišleisti nė vieno atliekamo cento ne filmui. Dirbo jis kaip poetas: kartais kaip pakvaišęs galėjo filmuoti dvylika valandų, o kartais aikštelėje jausdavomės taip, tarsi visi atostogautume."

Pasaulinio pripažinimo Rohmeras sulaukė 1969 m., kai filmas „Mano naktis su Mod" („Ma nuit chez Maud") buvo nominuotas „Oskarui". Po filmo sėkmės atsirado galimybių filmuoti laisviau. Netrukus Schroederis ir Rohmeras įkūrė kino gamybos įmonę „Les films du Losange", gyvuojančią iki šiol.

Tarptautinė sėkmė vis tęsėsi, 1967 m. Berlyno „Sidabriniu lokiu" buvo apdovanota „Kolekcionierė" („La Collectionneuse"), 1971 m. režisierius laimėjo San Sebastiano festivalio Pagrindinį prizą už filmą „Klerės kelis" („Le Genou de Claire"), 1976 m. Specialusis Kanų prizas atiteko „Markizei O" („La Marąuise d'O..."), o 1986 m. pelnė „Auksinį liūtą" Venecijos kino festivalyje už „Žaliąjį spindulį" („Le Rayon vert"). Laikui bėgant Rohmeras tapo didžiųjų kino festivalių numylėtiniu. Priešpaskutinio jo filmo „Trigubas agentas" („Triple agent", 2004) premjera įvyko Berlyno kino festivalyje. Režisierius mirė 2010 metų sausį. Jo filmografijoje - per 30 filmų.

Nesibaigiantis pokalbis

Rohmero filmai pririšti prie vietos. Personažai retai nukeliauja toliau nei pas kaimyną, bet tolimiausios trajektorijos pasiekiamos ilguose dialoguose, samprotavimuose, prieštaraujant dažnai ir sau pačiam. Pokalbis čia yra veiksmas. „Rohmeras prakalbina XX amžiaus žmogų, lyg tai būtų XVIII amžius", - yra sakęs jo artimas bičiulis Jeanas Douchet. Tai - ne atsitiktinumas, nes nuo pat studijų laikų Rohmero aistra buvo XVIII a. prancūzų psichologinis romanas. Todėl ir jo filmų veikėjai dažnai įsivelia į lipnius apmąstymų ir svarstymų voratinklius.

Rohmero personažai natūralūs, nes įkvėpti tikrų žmonių. Prie režisieriaus kabineto niekada ne-sirikiavo norinčių filmuotis eilė. Rohmeras nedarė bandymų, susitikęs su aktoriumi iškart suprasdavo, ar šis tiks. Vėliau jie leis laiką kartu, Rohmeras klausysis balso tembro, stebės veido mimiką ir judesius - taip lipdys naujo filmo personažą. Jis bus sentimentalus arba naivus ir neapsisprendęs, bet atviras, nes nebijos toks būti.

Rohmeras ilgai ruošdavosi savo filmams. Kelerius metus tobulinti scenarijai, apgalvotos menkiausios detalės. Jeanas-Louis Trintignant'as po „Nakties su Mod" filmavimų pasakojo, kad perskaitęs filmo scenarijų nustebo - jame buvo aprašyti net momentai, kai reikia sudvejoti: „eh, eh, eh". Aktorius tuomet manęs, kad taip preciziškai pakartoti scenarijaus neįmanoma. Po filmavimų abejonių nelikę - tekstas parašytas taip tiksliai, kad dvejoti kitoje situacijoje herojui tiesiog neįmanoma. Tas pats Trintignant'as prisimena, kad filmavimo aikštelėje Rohmeras daugiau dėmesio skirdavo peleninei nei aktoriui, bet kartu režisierius sakydavo, kad „laukiu tos akimirkos, kai aktoriai pamiršta, kad yra aktoriai, ir aš taip pat apie tai pamirštu. Man patinka, kai mano filmuose kas nors įvyksta natūraliai."

Kadro architektūra

Alainas Resnais yra pasakęs Rohmerui ilgam įsiminusį komplimentą: „Apie jūsų filmus galima pasakyti viena - jie pastatyti." Rohmero filmai dar ir labai vizualūs, juose daug apgalvotų architektūrinių nuorodų. Matis-se'o įkvėptame filme „Polina paplūdimyje" („Pauline a la plage", 1983) dominuoja balta, mėlyna ir raudona. „Pilnaties naktyse" („Les Nuits de la pleine lune", 1984) aktorė Pascale Ogier pati kūrė dekoracijas ir kostiumus. Tamsūs paltai kontrastuoja su ryškiais šalikais, o abstrakčios Mondriano kompozicijos - su veikėjų santykiais. Filme „Mano draugės draugas" („L'ami de mon amie", 1987) į sudėtingus veikėjų santykius puikiai įsiterpia ir juos koreguoja ultramoderni naujojo Paryžiaus kvartalo architektūra.

Specialaus muzikinio garso takelio Rohmero filmuose nėra. Muzika skamba tik tada, kai personažai uždeda plokštelę, dainuoja patys, eina į koncertą ar šokius. Išimtis tik „Žaliasis spindulys". Jam muzikinę temą parašė pats Rohmeras, o pagal ją filmo kompozitorius Jeanas-Louis Valero sukūrė nuostabią dvibalsę fugą.

Meilės susitikimas

Dažniausiai Rohmero filmai pasakoja apie tai, apie ką literatūra kalba nuo pat pradžių. Tai -meilės susitikimas. Pigių meilės romanų, melodramų ar muilo operų situacijos Rohmero filmuose atgauna pirmykštį spindesį ir prasmę. Rohmero filmai ir kupini aistrų, ir kartu labai drovūs. Jo biografas Pascalis Bonitzeras juokavo: „Rohmero personažams uždrausta miegoti daugiau negu su vienu partneriu ar partnere." Bet iš tik-rųjų jie visada siekia atpažinti ir įvardyti savo jausmus. Neatsitiktinai paskutinis Rohmero filmas „Astrėjos ir Seladono meilė" („Les Amours d'Astree et de Celadon", 2007) sukurtas pagal barokinę mistinę erotišką poemą. Rohmero kine meilės susitikimas visada priartėja prie mistiškos patirties.

Pasakyta ir parodyta

Žiūrint iš laiko perspektyvos, Rohmero personažai senamadiški -spalvoti bliuzonai, trikotažine juosta perrišti plaukai, džinsinis švarkas ant nuogo kūno - bet jie jaučiasi gerai savo kailyje. Kai kinas, rodos, tolsta nuo tikrovės, Rohmeras savo šviesiais, nors nebūtinai laimingais filmais rodo tikrą gyvenimą. Juose atsitiktinumai kuria likimą, nes atsitiktinumų nebūna. Viskas įmanoma, bet iš esmės įmanoma tik viena. Jei pamatyta - tiesa, jei ištarta - tik susvajota.

Parengė Austė Zdančiūtė