Havras (Le Havre)

Havras (Le Havre)

Galerija (7)

Kino teatras

Optimistiškas filmas

Havras (Le Havre)
Režisierius ir scenarijaus autorius Aki Kaurismäki | Operatorius Timo Salminen. Vaidina André Wilms, Kati Outinen, Jean-Pierre Daroussin, Blondin Miguel, Elina Salo, Evelyne Didi, Quoc Dung Nguen, François Monnie, Roberto Piazza, Pierre Etaix, Jean-Pierre Léaud, Jerome Boyer, šuo Laika. 2011, Suomija, Vokietija, Prancūzija, 93 min. Platintojas Lietuvoje Ma No Films

Aki Kaurismäki, nesigundydamas šiuolaikinių technologijų siūloma žvilgsnio ekspansija, yra vienas iš tų režisierių, kurio filmuose – patinka jie ar ne – galime pamatyti autoriui būdingą pasaulio viziją. Ne išimtis ir naujausia menininko juosta „Havras“, kurioje lengvai atpažįstame kaurismiakišką pasaulį.

 

Prancūzijos uostas Havras pasirinktas neatsitiktinai. Pirmiausia į akis krenta kultūrinė atmosfera. Nors filmas atvirai koketuoja su prancūzų kultūra, atrodo, svarbesnis yra daugiakultūriškumo aspektas ir jį vienijantis žmogiškasis matmuo. Dar vadinamas Prancūzijos Brazilija, Havras kaip tik pasižymi kultūriniu dinamiškumu, todėl asmenys, vadinami migrantais, turėtų natūraliai įsiterpti į Havro kasdienybę. Vis dėlto taip nėra. Migrantai kuriasi miesto paraštėse (ar spintoje kaip kad Idrisa) tik todėl, kad jie nėra vietiniai gyventojai. Susidaro įdomi situacija, kurios centre atsiduria patys prancūzai. Filme lengvai atpažįsti romantišką įvaizdį, lydintį prancūzų kultūrą, tačiau matai, kad tas įvaizdis jau, matyt, ir patiems prancūzams liko kaip gražus prisiminimas. Realybė priklauso batų parduotuvėms, o ne batų valytojams, beasmenei institucionalizuotai jėgai (prefekto nematome, girdime tik jo balsą), o ne bendruomenei, kurią sudaro individai. Ir tik filmo tikrovė dar turi galios apversti viską aukštyn kojomis, t. y. prancūzams priminti apie teigiamus jų kultūros bruožus. Tačiau tuo neapsiribojama. Kaurismäki žengia dar toliau ir abejoja net ir šia romantiška nostalgija. Iliustruoti galima pavyzdžiu iš filmo: du prancūzai diskutuoja apie Bretanės kultūros išskirtinumą. Susitapatindami su šiuo regionu jie parodo, kad šiuo atveju prancūzų kultūra nėra tokia svarbi. Taip kultūrinę priklausomybę įmanoma skaidyti tol, kol liks vienas vienintelis asmuo, atstovaujantis kokiai nors menamai, individualistinei kultūrai ir iškeliantis ją virš visų kitų. Panašu, kad Kaurismäki filmas būtent ir pašiepia tokį kultūrinės tapatybės konstravimą. Rodomas Havras, kuriame prancūziška kultūra, išsaugodama savo žavesį, gali priimti į kompaniją ir kitoniškas kultūras, nes nebijo, kad šios sukels jos eroziją.

 

Pasirinkimą filmuoti Havre taip pat lėmė ir šio miesto simbolinė vertė. Miestuose yra kelios erdvės, kurios semantiškai panašios viena į kitą. Visų pirma, tai traukinių ar autobusų stotys, oro ar jūrų uostai. Pastarasis dar gali būti suvokiamas plačiau. Kaurismäki „Havras“ ir yra apie uostą. Be to, žodis „Le Havre“ reiškia ne tik miesto pavadinimą, bet apskritai – uostą, tad filmas prasideda nuo pavadinimo, nurodančio į dvi skirtingas reikšmes. Uostas yra erdvė, kurioje neužsibūnama: vieni išplaukia, kiti atplaukia. Vyksta nuolatinė žmonių cirkuliacija, kuri ir formuoja miestą bei jo aurą.

 

Žmogaus tapatybė šiame mieste taip pat daugiau simboliška, nei aiškiai apibrėžta. Žiūrint filmą pagrįstai gali kilti klausimas, kas padeda atpažinti žmogų. Ar įrašas pase, jo tautybė, profesija? Filmo protagonisto Marselio Markso kolega – emigrantas iš Rytų – sako, kad jis neegzistuoja, nes pase įrašytas kito žmogaus vardas ir pavardė. Imigrantui geriau neturėti tapatybės, kitaip jis iš karto bus išsiųstas iš šalies. Jei tapatybė yra tik simbolis, o kultūrinė tapatybė – konstruktas, kas lieka žmogui? Žmogui lieka jis pats. Toks ir yra Marselis Marksas. Didelis vaikas, kaip jį pavadino jo žmona, kuris neprarado naivaus, bet ne infantilaus santykio su pasauliu. Išlenkiantis taurelę, kartais ir daugiau, kol žmona gamina valgyti, nemokantis elgtis su pinigais, bet niekad jų nepritrūkstantis, valantis kitiems batus, nors jo batai ir nešvarūs, nesiekiantis kažin kokių ambicingų tikslų, tiesiog darantis tai, ką turi daryti: padėk kitam ir kitas padės tau. Marselis nesipriešina gyvenimo tėkmei, o gyvenimas jį apdovanoja neužkraudamas ant galvos neišsprendžiamų rūpesčių ir problemų.

 

„Havras“ neabejotinai kelia aktualius socialinius klausimus, į kuriuos – priešingai nei nedidelė bendruomenė su Marseliu Marksu priešakyje – globalizacijos technokratai nesugeba rasti atsakymų. Tačiau tai filmas daro neįkyriai, be įprasto šiai temai tragizmo. Be to, režisierius pabrėžia fikcijos svarbą ir neišvengiamumą, kitaip tariant, kuria savąjį realybės variantą. Todėl žiūrėdamas filmą jautiesi lyg žiūrėtum filmą (sic). Šiek tiek nenatūrali aktorių vaidyba, dirbtinė mimika, akivaizdžiai intertekstualūs personažų vardai (išskyrus Laiką – Kaurismäki kalę, kuri save vaidina labai įtikinamai), atitinkamu momentu įsižiebiantis apšvietimas, detalės, demaskuojančios fiktyvų filmo tikrovės pobūdį. Praeities (akivaizdu, kad veiksmas vyksta šiandien) artefaktai, ypač automobiliai, irgi atlieka tą pačią funkciją. Ir iš tiesų – kam apsimetinėti? Kaurismäki kino estetika pasižymi tuo, kad apie tikrovę kalbama ne reprezentacijomis, o savita kino kalba.

 

Vis dėlto „Havras“ iš Kaurismäki filmų išsiskiria ypač optimistiška intonacija, balansuojančia ties sentimentalumo ar net banalybės riba. Ji dažna tokio pobūdžio filmų palydovė. Filmą gelbėja jo paprastumas ir nepretenzingumas, subalansuotas humoras ir atvirumas. Laiminga istorijos pabaiga lengvai nuspėjama, tačiau tai nuoseklus ir motyvuotas sprendimas. Todėl filmas veikiau sąmoningai ironizuoja posakį „Gyvenime taip nebūna“.

 

Jei reiktų vienu sakiniu apibūdinti „Havrą“, parašyčiau, kad tai filmas, fiksuojantis žmonių judėjimą. Šis aptakus teiginys, jei skaitytume jį pažodžiui, tiktų daugeliui filmų – toks yra kinematografo principas. Tačiau kalbant apie Kaurismäki, jis įgyja mažiausiai kelias papildomas reikšmes. Viena vertus, judėjimo fiksavimas atsiskleidžia kaip sinefiliškas veiksmas. Režisieriui kinas – vadovėlis, iš kurio galima mokytis ir kurį galima perrašyti. Ir tai jis daro žaismingai bei prasmingai. Nenuostabu, jog filmas prasideda ne kur kitur, o traukinių stotyje. Šįsyk traukinio nematome, bet girdime jį ir žinome, kad jis gali bet kada pasirodyti. Antra vertus, kinas nėra savitikslė, uždara sistema. „Havre“ kino kalba naudojama kaip priemonė sukurti prielaidas kitokios patirties galimybei. Žmonių judėjimo fenomenas, kuris filme parodytas nuo migracijos iki darbo vietos, t. y. taškų, kuriuose daugiausia nešvarių batų, atsiskleidžia naujoje šviesoje.


 

Publikuota: KINAS 2011 m. Nr. 4 (316)
 
 

Komentarai (2)

maja

Maciau jau si filma Kauno kino festivalio metu. Deja, filmas man nepatiko. Jame nera jokios kibirksteles, kuri uzdegtu nora ziureti si filma. Lygiai taip pat kaip ir si recenzija, taktiskaiaprasomas filmas, nepaliekant vietos jokiai sypsenai. Nors sioje vietoje filmas geresnis, poroje vietu galima isspausti sypsena.

Pranešti apie netinkamą komentarą

puiku

puiku :) butinai paziuresiu!

Pranešti apie netinkamą komentarą

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg