Šiemet „Žiemos ekranai" - apie meilę. Pirmąją, ilgalaikę, nebanalią ir banalią, aistringą, švelnią, kvailą, stiprią, vienintelę, kūnišką, tamsią, neįmanomą, išprotėjusią, kantrią, nesusipratusią, slaptą, tuščią, be atsako, išskaičiuotą, susvajotą -visokią ir prancūzišką. Septynių Lietuvos miestų kino žiūrovai galės sušilti ne tik akis, bet ir širdis.

Šiųmetinę festivalio temą padiktavo retrospektyva: „Žiemos ekranai" parodys dešimt vyriausiojo prancūzų Naujosios bangos režisieriaus Erico Rohmero filmų. Tai filmai apie žmonių tarpusavio santykius. Rohmero moterys naivios, bet tikros: laukia to vienintelio, svajoja apie vedybas iš išskaičiavimo, o gal vienišumo, tiki stebuklais, vilioja ir abejoja. Veikėjai daug kalbasi, juk tikrasis flirtas - taiklūs ir subtilūs pokalbiai.

Pagrindinės programos filmuose taip pat dominuos meilė. Xavier Dolano filme „Vis tiek Lorens" (2012) - spalvotas, ryškus ir aistringas meilės romanas apie moterį berniukišku vardu ir vyrą mergaitišku vardu, pakeitusį lytį. Filme rodomos tikros dvasinių ir fizinių santykių pinklės. Kita kanadietiška istorija - apie dviejų žmonių vienos nakties kūnišką patyrimą, „Naktis nr. 1" („Nuit#1", rež. Anne Émond, 2011), praleista tamsiame, sujauktame bute - atsiribojusio jauno žmogaus pasaulyje. Klaros ir Nikolajaus vienišumas labai panašus, o tikros meilės ilgesys sunkiai pakeliamas, bet gražus.

Kino ir ne tik poetas Damienas Odoulis, kurio kontroversiškas filmas „Ričardo O. istorija" rodytas ir Lietuvoje, „Žiemos ekranuose" pristatys du naujus filmus. Pašalietis prancūzų kine siūlo rasti laiko atidžiam žvilgsniui, įsiklausymui. Šeimos dramoje „Likęs pasaulis" („Le Reste du monde", 2012) pasakojama apie tapatybę, šaknis ir gedulą. Antras filmas „Vilko turtai" („La Richesse du loup", 2012) sudėliotas iš devynerius metus filmuotų kadrų, eilėraščių ir užrašų. Jis apie tai, kaip surasti pradingusį mylimą, kaip atsekti užpustytas jo pėdas. Režisierius neslepia intymių minčių ir asmeniško santykio su filmu - tai psichodeliškas ir savaip ekshibicionistiškas reginys.

Nelogiška ir kvailoka, bet žavi meilė rodoma naujame Valėrie Donzelli filme „Ranka rankon" („Main dans la main", 2012). Garsi baleto mokytoja ir paprastas veid-rodininkas iš kaimo tikrąja to žodžio prasme negali atsiplėšti vienas nuo kito, bet ir kartu nelabai gali būti. Knygų leidėja Ada filme „Šuoliais" („Au galop", rež. Louis-Do de Lencquesaing, 2012) tiki, kad įmanoma mylėti du žmones vienu metu, nors greičiausiai taip būna tik filmuose.

Nuoširdi karštakošės motinos meilė kalėjimo vienutėje rodoma jauno prancūzų režisieriaus Stéphane'o Cazes filme „Omblina" („Ombline", 2012). Filmo scenarijus pernai apdovanotas „Sopadin" prizu, o Kanuose filmas režisieriui pelnė Grand Prix-Jumor.

Rohmero filmo „Žaliasis spindulys" („Le Rayon vert", 1986) herojė Delfiną stebi ženklus. Išėjusi pasivaikščioti randa širdžių bernelį, ši korta išpranašauja mistišką susitikimą su tuo vieninteliu. Pirmo šios žiemos sekmadienio rytą prie turgaus mane sustabdė čigonė. Pagriebė už rankos ir užtikrintai paaiškino, kad kitais metais - ryškūs meilės ženklai. Tikėti ženklais dabar jau turbūt senamadiška, bet...