Per pasaulį pergalingai žengia „Įsikūnijimas“ – „Avataras“. Nors Jamesas Cameronas ir nesusižėrė visų „Oskarų“, kaip tikėjosi, filmo sukeltas ažiotažas didžiulis. Į jį miniomis plūsta žiūrovai, apie jį kalba ne vien kino kritikai, bet ir žinomi intelektualai, pavyzdžiui, sinefilas Slavojus Žižekas. Nuomonės kardinaliai priešingos – nuo atmetimo iki absoliučios adoracijos. Antai „New York Times“ apžvalgininkė Manohla Dargis apibūdino filmą kaip „paradigminę permainą kino istorijoje“.

Ar iš tikrųjų taip? Ar skaitmeninis trijų matmenų kinas tapo pilnu visuotinio kino išsipildymu? Šio numerio tema – teoriniai Luko Brašiškio svarstymai apie kino meno santykį su realybe ir su laiku. Kalbėdamas apie šiuolaikinio kino suvokimo problemas, autorius daro ekskursą į praeitį ir apžvelgia kino teorijos raidą nuo XX a. vidurio, ypač pabrėždamas prancūzų teoretikų André Bazino, o vėliau – Gilles’io Delleuze’o įnašą į kino ir tikrovės santykio interpretavimą.

Realybės perkūrimas, gebėjimas priartėti prie nepažinios tikrovės, perteikti vaizdinyje kintantį laiką žymėjo visą modernaus kino raidą. Tuo tarpu jutiminis, „percepcinis“ skaitmeninio kino realizmas, Luko Brašiškio nuomone, kol kas yra manipuliatyvus realybės konstravimas, įprastas linijinio naratyvo filmams. „Įsikūnijimas“ – tik techninis žingsnis į priekį, tobulinant fantastinio komercinio kino žanrą.

Filmą recenzuojanti Laima Kreivytė dar griežtesnė, pasak jos, „įsitraukusį 3D iliuziją kaip tik ir išsijungia refleksijos, distancijos ir kritinės pasaulio įvykių analizės galimybė“. O jeigu taip, tai skaitmeninis kinas gali tapti veiksminga žmonijos debilizacijos priemone.

Kuo skiriasi kino ir literatūrinis tekstai, su kokiais sunkumais susiduria literatūros kūrinį ekranizuojantis kino kūrėjas? Apie tai Karolis Baublys kalbasi su Algimantu Puipa, vėl kuriančiu filmą pagal Jurgos Ivanauskaitės prozą „Miegančių drugelių tvirtovė“.

Pokalbių šiame numeryje rasite ir daugiau: Auksė Kancerevičiūtė kalbina į prancūzų kino festivalį „Žiemos ekranai“ atvykusį režisierių Bruno Dumont’ą; vietoj Emilio Vėlyvio filmo „Zero 2“ recenzijos – Paulinos Pukytės ir Santos Lingevičiūtės „draivas“, beje, tinkantis šio filmo stilistikai ir neįpareigojantis kritikos „garbingai aukštųjų vertybių saugotojos misijai“.

Živilės Pipinytės feljetonas skirtas liūdnai kino platinimo Lietuvoje padėčiai: rimtus filmus, kurie kitų šalių kino teatrų repertuare rodomi po kelis mėnesius ir kurių platinimą finansiškai remia valstybė, Lietuvoje galima pamatyti tik festivalių programose. Pavasaris dar už kalnų, bet į duris jau beldžiasi „Kino pavasaris“, šiemet, regis, vėl kupinas naujų ambicijų. Tad nepraleiskite progos pamatyti tai, ko niekada galbūt nebepamatytumėt dideliame ekrane, o tik kompiuterio dėžutėje.

KINAS

netrukus

• „Kino pavasaris“
• Tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“

festivaliai

• Roterdamas. Šedevras šalia
• Berlynas. Įkalinti ekrane

iš arčiau

• Rachel Weisz. Tikrasis vaidmuo dar priešaky
• Algimantas Puipa. Ekranizuoti tai, ko neparašė rašytojas

tema

• Kino realizmo praeitis ir ateitis. Tarp estetikos ir mistikos

knygos

• Jonas Gricius. „Prisiminimai“

interviu

• Bruno Dumont. Filosofinio kino materija

feljetonas

• Pirmo laipsnio asociacija

kino teatras

• Įsikūnijimas
• Viskas ore!
• Kuždesių sala
• Princesė ir Varlius
• Blogas policininkas
• Mažylė

namų kinas

• Volisas ir Gromitas.

Puikios išeiginės

• Mamma Mia!
• Malonėkite atsukti
• Pagirios Las Vegase
• 9-asis rajonas

lietuvių filmoteka

• Zero 2
• Nuo pasaulio stogo
• Tikras garsas valstybės atgimimo 1989–1993
• Šarka 2