Bresoniškais kino instinktais ir prieštaringai vertinamais filmais garsėjančiam režisieriui šalčio išvalyta aplinka pasirodė labai kinematografiška. Juk jis, norėdamas maksimaliai priartėti prie kūno, širdies ir tiesos paslapčių, transformuoja Sausis Vilnių užgriuvo arktiniu speigu. Siaurutėse senamiesčio gatvelėse, rodos, nebeliko nei vienos gyvos būtybės, – apmirė net varnos beigi balandžiai... Storas sniego sluoksnis padengė visa, kas banalu, purvina, pilka. Į šią tobulai gryną baltumo odę ir pateko režisierius Bruno Dumont’as, į prancūzų kino festivalį „Žiemos ekranai“ atvykęs pristatyti naujausios savo juostos „Hadevičė“ („Hadewijch“, 2009). Bresoniškais kino instinktais ir prieštaringai vertinamais filmais garsėjančiam režisieriui šalčio išvalyta aplinka pasirodė labai kinematografiška. Juk jis, norėdamas maksimaliai priartėti prie kūno, širdies ir tiesos paslapčių, transformuoja realybę iki filosofinės, netgi mistiškos abstrakcijos. Todėl Dumont’o kinas peržengia mūsų pasaulio supratimo ribas, provokuoja, priverčia jausti...  

Dėstėte filosofiją universitete. 1996 metais debiutavote kine su vaidybine juosta „Jėzaus gyvenimas“ („La vie de Jésus“). Gal susiklostė tam tikros filosofinės priežastys, kad nusprendėte tapti režisieriumi?

Tiesa, tokių priežasčių buvo. Filosofija – labai intelektualus mokslas, susijęs su abstrakčia pasaulio pažinimo sfera. O kūryba supaprastina intelektualias mintis. Žinoma, kine galima kelti tuos pačius filosofinius klausimus, tačiau daug konkrečiau, daug realiau. Todėl šis žanras man ir patinka, nes čia esu priverstas ieškoti apčiuopiamų vaizdų; natūralesnių, paprastesnių išraiškos būdų. Dar viena priežastis – noras papasakoti istoriją.

Tačiau žiūrėti Jūsų filmus ne taip lengva, o dar sunkiau yra priimti, suvokti filosofines jų prasmes. Ne itin malonu iš arti matyti tai, prieš ką kasdienybėje norisi užmerkti akis. Žiaurumo ar atviros sekso scenos sukelia prieštaringus jausmus, net atmetimo reakciją. Įdomu, kodėl renkatės būtent tokią poziciją?

Todėl, kad filmuose keliami klausimai yra nevienareikšmiai, pavyzdžiui, geismo ir žiaurumo, ilgesio ir baimės, vienatvės ir nevilties. Tai nereiškia, kad jie yra nepaprasti, – man šis sudėtingumas atrodo labai natūralus. Tiktai žiūrint gali pasirodyti, kad filme daug priešingybių, bet juk gyvenime mes dažnai sakome viena, o darome visai ką kita... Tuo pat metu galime ir mylėti, ir neapkęsti to, kurį mylime... Kodėl? Bandau rasti atsakymus, bet suprantu, kad jų paieškos nėra lengvos...

Perfrazuojant japonų režisieriaus Yasujiro Ozu mintį, – gyvenimas yra labai paprastas, tik žmonės linkę jį komplikuoti?

Turbūt taip. Egzistuoja paprasti dalykai, o lygia greta ir sudėtingi, – aš jų nė vieno neatmetu. Nekuriu idealių filmų kaip kad amerikiečiai, kai žiūrovams iškart aišku, kas yra blogas, o kas geras. Mano nuomone, gera ir bloga žmoguje sukibę it dvi sunertos rankos.

Kamera, jos pozicija filmuojant suteikia galimybę įsiskverbti į šias sielos ir kūno matricas, peržengti tam tikrus tabu, vyraujančius moralinius stereotipus?

Kino kamera leidžia maksimaliai priartėti bei parodyti personažų jausmus žiūrovams. Egzistuoja daug baisių jausmų, siaubingų dalykų, kurių mes nesugebame  ar tiesiog nenorime suvokti, tad šiuo atveju katarsio efektas yra labai naudingas. Matydami ekstremalius, galbūt gąsdinančius veikėjų poelgius, vidinius konfliktus, galime juos išgyventi, patirti dvasinę iškrovą. Egzistencija yra konfrontacija, ir ji būtina. Pirmojo mano filmo „Jėzaus gyvenimas“ pagrindinis herojus yra rasistas, jis nekenčia kitataučių. Tačiau aš nerodau jo kaip pavyzdžio. Man svarbu, ką jaučia salėje sėdinti ir filmą žiūrinti publika. Suprantu, daug maloniau mėgautis tokiais holivudinių filmų protagonistais kaip „Zoro“ ar „Supermenas“, bet iš trumpalaikės pramogos rezultato tikėtis neverta.

O jei iš to kyla skandalas ir laikraščiuose pasirodo pasipiktinusių kritikų recenzijos, kad „režisierius absoliučiai negerbia žmonių rasės“?

Galbūt taip sakantys nesupranta, kad negatyvus vaizdas gali duoti pozityvų rezultatą. Mano filmus vienijanti tema yra meilė. Nuolat užduodu klausimus, kaip mylėti, kai vyksta žiaurūs dalykai, kaip mylėti, kai esi išduodamas, kaip mylėti, kai myli ir Dievą? Procesas, kurį perkeliu į ekraną, nebūtinai yra patrauklus ir teigiamas, bet jis neišvengiamas. Norėdami pasiekti taip trokštamą gėrį ir šviesą, turime pereiti per juodžiausią tamsą, išsivaduoti iš trauminių patirčių. Pasitikiu žiūrovais, manau, jie gali suprasti mano filmų esmę ir padaryti teisingas išvadas. Juk senovės Graikijos dramaturgai Euripidas, Aischilas, Sofoklis rašė iš pirmo žvilgsnio baisias istorijas, pavyzdžiui, „Medėjoje“ motina išžudo savo vaikus. Tačiau nereikia interpretuoti šių smurto apraiškų tiesiogiai: juk nesakome, kad antikinėse dramose aukštinamas žiaurumas. Tai ir yra tragedijos meninė jėga, kai patirtas siaubas paliečia žmogiškosios būties gelmes ir aiškiai suvokiame pagrindinę mintį. Manau, kad toks  pasakojimo būdas yra svarbesnis bei paveikesnis už komedijos.

Tragiškos patirtys aktualios ankstesniuose Jūsų filmuose „Jėzaus gyvenimas“, „Žmogiškumas“ („L’Humanité“), „Flandrija“ („Flandres“), „29 palmės“( „29 Palms“). Jų personažai daug nemąstydami paklūsta savo fiziologiniams instinktams. Tačiau naujausios juostos „Hadevičė“ herojė visai kitaip suvokia savo kūną ir jį aukoja kitiems tikslams...

„Hadevičės“ pagrindinė tema yra kita, kitoks ir siužetas. Čia svarbesnis dvasinis pradas, todėl kūno, instinktų poveikis sumažinamas. Apsėsta savo idėjos, jauna mergina atsisako kūniškų santykių. Ji pasineria į tikėjimą ir vien tik į jį. „Flandrijoje“ žmonių veiksmus lemia ne sąmoningumas, o juslinė substancija.

Hadevičė, arba Selina, pareiškia, kad vienas nuostabiausių dalykų meilėje yra jos žiaurumas. Kodėl?

Selina cituoja viduramžių poetės ir mistikės Hadevičės žodžius. Jų reikšmė prieštaringa, bet būtent jie mane ir sudomino. Juk ir dabar yra žmonių, kurie, Dievo vedami, vykdo teroristinius išpuolius. Nežinau, kodėl ir kaip visa tai vyksta. Galbūt šių nesusipratimų priežastis – mūsų veiksmų, poelgių ir minčių sureikšminimas. Juk hipertrofuota meilė tampa žiaurumu. Per didelis gėris tampa blogiu... Filmuoju dalykus, kurių nesuprantu.

Kaip manote, ar įmanoma apibrėžti, nusakyti kinematografinio vaizdo ir patiriamos emocijos santykį?

Paradoksalu, bet kuo mažiau filme dialogų, kuo mažiau ieškoma įspūdingų vaizdų, tuo labiau išauga žiūrovo – stebėtojo ir kūrėjo – reikšmė. Reaguodamas į tai, kas rodoma ekrane, jis bando kompensuoti trūkstamą informaciją ir tampa dar vienu veiksmo dalyviu. Filmas, kaip užbaigtas kūrinys, savaime nėra  įdomus. Man daug svarbesnis ryšys tarp žiūrovo ir filmo.

Magišką įspūdį sukelia ir šiaurės Prancūzijos kraštovaizdžiai, – slegiantys ir didingi kaip pati būtis. Gimtieji peizažai įkvepia paprastus dalykus pamatyti kitaip?

Vienintelis būdas išreikšti tai, kas nematoma, yra pasinaudoti vaizdais, kurie yra matomi. Egzistuoja net tam tikra proporcija. Stambūs miško, krentančių lapų ar pilkos sienos planai padeda patekti į nematomą pasaulį, slypintį žmogaus viduje. Peizažai veikia lyg metafora, jie atspindi personažo jausmus, būsenas. Tam tikrus neapčiuopiamus, iracionalius dalykus galima atskleisti tik lietumi, o ne kaip kitaip. Žiūrovo sąmonėje jie įgauna prasmę, išgrynintą, nors gal ir mistišką perspektyvą.  

Skamba labai filosofiškai...

 Taip, viena vertus, filosofiškai, kita vertus – paprastai... Kažkoks vaikinas vaikšto savo fermoje, aplink plyti tušti laukai, lyja lietus – viskas labai paprasta. Tai ir vadinama poezija.

Poezija, kurios neatskiriama prasmės dalimi tampa neprofesionalūs aktoriai?

Tarp „žalio“, arba neapdoroto, ir pagaminto, aš visąlaik renkuosi „žalią“. Esu amatininkas, o ne pra-  monininkas, todėl tikrumas man yra svarbiausias. Neprofesionalūs aktoriai daug stipriau išreiškia savo emocijas, jie spontaniškesni, natūralesni, bet to, kiekvienas turi savitą tiesą, tiksliai atliepiančią neidealizuotą realybę.

Tačiau „29 palmėse“ pagrindinį vaidmenį kūrė aktorė Katerina Golubeva, ją Lietuvos žiūrovai pažįsta iš Šarūno Barto filmų „Mūsų nedaug“, „Koridorius“, „Trys dienos“. Kuo įdomi ši aktorė?

Savo neurastenija.

Kurią puikiai galima išnaudoti kadre?

Teisybė, ji išreiškia labai daug. Katerina yra isteriška, o kartu mistiška būtybė, spinduliuojanti kino ekrane stipria, netgi žiauria energija...  

Kalbėdamas apie kiną, užsimenate ir apie mistiką. Kaip manote, ji egzistuoja tiktai filmuose?

Atvykęs į Vilnių, taip pat pajutau savotišką mistiką. Pas jus mistika yra ekstremalus šaltis. Pats potyris, kada jauti, kaip šąla oda, yra mistiškas, siurrealus. Jis, beje, sukuria grynai kinematografinę atmosferą.

Kalbėjosi Auksė Kancerevičiūtė