Kine Romos priemiesčiais jau seniai išvaikščiota. Savo aukso amžiaus laikais italų kinas dažnai ten nuvesdavo. Kažkur į „amžinojo miesto“ pakraščius nuklysdavo arba ten ir gyveno didžiųjų italų kino meistrų Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Piero Paolo Pasolini filmų herojai.

 Tie seni geri laikai praėjo. Anuomet filmuose matyti pramoniniai, nejaukūs, apleisti Romos priemiesčiai jau seniai tapo madingais rajonais, kuriuose gyvena madingi žmonės, o ne kenčiantys ir atstumti filmų herojai. Tačiau trauka į naujus, jau šių dienų priemiesčius ir dėmesys tiems „pakraščių“ – ir socialine, ir filosofine prasme – gyventojams, matyt, italų kine išliko.

 Bent jau sudomino viduriniosios kartos kino kūrėjų duetą – italę Tizzą Covi ir austrą Rainerį Frimmelį. Iki šiol kūrę dokumentines juostas: „Štai ir viskas“ („Das ist Alles“, 2001), „Babuška“ (2005), pelniusias ne vieną tarptautinį apdovanojimą, jie pirmą kartą ėmėsi vaidybinio filmo. Taip atsirado „Mažylė“, rodyta Kanų festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“, pelniusi ne vieną tarptautinių festivalių prizą.

 „Mažylės“ veiksmas rutuliojasi Romos pakraštyje, San Basilio. Ten vagonėlyje gyvena pusamžė cirko artistų pora – Patricija ir Valteris. Vieną žiemos vakarą dingsta jų šunelis. „Herkuli, Herkuli“, – matome Patriciją niūriame šaltame peizaže ieškančią pabėgėlio. Herkulio ji neranda. Jos radinys – Asia, mažytė mergaitė rausvu kombinezonu, sėdinti ant sūpynių.

 Kas ji? Ką ji čia veikia? Kur jos mama? Į visos „tetos Pati“ klausimus dvimetė mergaitė nelabai gali atsakyti. Temsta, lyja, šalta. Patricija parsiveda Asią į savo vagonėlį. Kombinezone randa desperatišką mergaitės mamos laiškelį – ji pasiims mergaitę, kai galės. Kas lieka Patricijai? Priglausti mažylę pas save.

 Aišku, čia ir prasideda tikroji drama. Tačiau neašaringa, be dirbtinių isterijų ir tragedijų. Paprasta istorija, kai už kasdienių banalių gyvenimo įvykių slypi didžiulė jausmų skalė. Intrigos „korta“ filme mušta iš karto – juk savaime suprantama, kad ta priklydusi mažylė atvers visų širdis ir išjudins tai, ko gal ir nesinorėtų, tai, kas buvo slėpta, ką skaudėjo. Ji privers tuos „pakraščių žmones“ elgtis narsiai ir pasiaukojančiai, atskleis jų orumą ir dosnią širdį.

 Patricija ima svarstyti Asios įsivaikinimo galimybes (deja, pagal Italijos įstatymus jie su Valteriu tam per seni). Valteris, racionaliai samprotaujantis, kokia nepakeliama atsakomybė gula ant pečių, kiek bėdos ta mergaitė gali pridaryti, slapčia pasikabina judviejų nuotrauką. Kaimynų berniukas Tairo, padedantis Patricijai prižiūrėti mergaitę, aukoja savo paaugliškus įsimylėjimus dėl Asios. Tairo tėvai išsiskyrę ir tikrą artumą berniukas suras Patricijos ir Valterio šeimoje. Kas, jei ne „geriausias pasaulyje dėdė Valteris“, išmokys apginti save, kas, jei ne „teta Pati“, taip suprantamai ir žemiškai aiškins istorijos pamoką vaškinių figūrų muziejuje.

 Svarbiausi šio filmo pranašumai – jaudinanti nuoširdi intonacija, švelnus humoras, pasitikėjimas gyvenimu ir filmo herojais, praktiškai vaidinančiais patys save.

 Dokumentikos kūrimo pricipus filmo režisieriai naudoja ir šioje vaidybinėje juostoje. Realistinė istorija (anot režisierių, Italijoje daugiausiai paliekama ne naujagimių, o būtent tokio amžiaus vaikų) nesudėtingos struktūros. Nufilmuota vieno iš filmo režisierių R. Frimmelio dokumentine maniera, rankine kamera, 16 mm juostoje, be dirbtinio apšvietimo. Naudojami foniniai garsai. Vaizdas šiurkštus, neestetizuotas – taip diktuoja pati filmo medžiaga.

 Filmo aktoriai Patrizia Gerardi, Walteris Saabelis ir trylikametis Tairo Caroli iš tiesų yra keliaujančio cirko artistai, kuriems žiema – „nedarbingas periodas“, todėl tuo metu jie mielai sutiko nusifilmuoti pažįstamų režisierių juostoje. Raudonplaukė Gerardi emocionalumu, moteriška stiprybe ir išmintimi gal net kiek primena Annos Magnani herojes. Mažoji Asia Crippa – tokio amžiaus vaikas, kuriam nepasakysi, ką reikia daryti prieš kameras, tačiau filmo situacijos labai spontaniškai ir natūraliai „apžaistos“ pagal jos elgesį ir nuotaikas.

 Filmo pabaigoje žada atsirasti tikroji Asios mama. Tairo nuperka tortą, Patricija mažylei išrenka rankomis megztą kostiumėlį, surengia Asiai atsisveikinimo šventę. Gražią gražių žmonių šventę. Atrodo, žadama laiminga pabaiga – Asia grįžta į savąją šeimą. Tikrai? O gal tai labai liūdna pabaiga?