„Dar buvau visai nedidelis berniukas, kai prie Mickevičiaus paminklo kalbėjo Nijolė Sadūnaitė. Gerai nebeprisimenu, apie ką ji kalbėjo, bet pamenu kaip“, – nedidelėje Vilniaus vyninėje prisiminimais dalijosi vyriškis. Dvidešimtmetė barmenė žiūrėjo į jį buku žvilgsniu. „Žinai, kas yra Sadūnaitė?“ – po kiek laiko paklausė tos pačios merginos. „Ne“, – atsakė ši. Vyriškis numojo ranka ir išėjo.

Atrodytų, vos daugiau nei dvidešimties metų senumo istoriniai įvykiai, Sąjūdžio laikotarpis, o jau kažkam jie tokie pat archajiški kaip Žalgirio mūšis. Nesvarbu, kad tų įvykių nufilmuotus fragmentus kasmet galime matyti per televiziją, minint Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją. Tačiau net ir tiems, kurie tuo metu jau gyveno sąmoningą gyvenimą, dvidešimtmetė praeitis gerokai išbluko. Gal kas nors ir prieštaraus, bet, manau, daugeliui privatūs gyvenimai tuo metu susiliejo su visuotiniais įvykiais. Šeimose, darbovietėse, gatvėse kunkuliavo aistros dėl laisvos Lietuvos ateities. Daug kas tuomet pirmą kartą nuoširdžiai patyrė pilietiškumo, tautinio vieningumo jausmą, tikėjimą galima šalies laisve. Tačiau aistros virė ir dėl išlikimo „saugioje“ broliškoje sąjungoje. Ir ne tik gatvėse, didžiuliai politiniai nesutarimai suskaldė šeimas. Netolima praeitis, kuri tuomet buvo pripildyta stiprių emocinių išgyvenimų, praėjus dvidešimtmečiui kiekvieno atmintyje įgavo kitokį atspalvį. Kai kam Baltijos kelias, budėjimai prie Aukščiausiosios Tarybos, televizijos bokšto vis dar didžiausios vienybės įrodymas. Deja, kitam ilgas ir sunkus Lietuvos stojimasis ant savarankiškų nepriklausomybės kojų nustelbia gražius prisiminimus. Žmogaus sąmonė linkusi pakoreguoti atmintį – vienus prisiminimus numarinti, kitus emociškai paaštrinti. Todėl visa, kas susiję su istorine atmintimi, būtina išsaugoti kaip objektyvų tiesos liudijimą.

Apie Sąjūdžio laikotarpio įvykius sukurtas ne vienas filmas. Suvokdami laiko reikšmingumą istorijai, tuo metu jį fiksavo visi, turėję po ranka kamerą. Dauguma šių filmų panašūs. Juk tai tikri, nesumeluoti istorijos liudijimai, atspindintys, kas tuomet vyko Vilniuje, o ir visoje Lietuvoje. Vienas iš atgimimo laiko metraštininkų buvo ir režisierius Domantas Vildžiūnas, visai neseniai viešumon pristatęs iš savo paties filmuotos dvidešimties metų senumo medžiagos suklijuotą naują filmą „Tikras garsas valstybės atgimimo 1989–1993“. D. Vildžiūnas jau anksčiau yra sukūręs ne vieną filmą apie Sąjūdžio laiką. Visi jie pilni ironiškų komentarų, komiškų pastebėjimų. Ir šis filmas, nors ir be užkadrinių komentarų, yra šmaikštus, pilnas kurioziškų situacijų, kurias galėjo užfiksuoti tik akylas, humoro jausmą turintis žmogus. Tai ir Kazimieros Prunskienės bei Algirdo Brazausko pirmieji žingsneliai religijos paieškose, negrabiai klaupiantis per pamaldas. Valytoja, kaip pajacas žygiuojanti baltabačių, ritmiškai lazdelėmis mojančių merginų rikiuotės priekyje. Dviejų vyrukų muštynės medyje, minios apsupty prie Aukščiausiosios Tarybos. Nors ir itin rimtais dalykais tuo metu visi buvome užsiėmę, absurdo būta apsčiai.

Filmas „Tikras garsas valstybės atgimimo 1989–1993“ neturi aiškios struktūros, nėra ir chronologiško įvykių dėstymo. Šokinėjama iš vieno mitingo į kitą, pražygiuojama parade su vienais, paskui su kitais. Vienur pabūnama ilgiau, iš
kitur pasprunkama. Kai kas šiame filme išvis šmėsteli kaip tas 25-as kadras. Kodėl filme tokia vaizdų aritmija? Tektų pripažinti, kad toks puldinėjimas iš kairės į dešinę geriausiai atspindi to laiko chaotiškumą, kurio tuomet iki galo negalėjome justi, nes būdavome konkrečioje vietoje konkrečiu laiku. Dalyvaudami mitinge prie Katedros ir kartu dainuodami „Viens du trys, graži Lietuva...“, negalėjome girdėti prie Lenino paminklo skambančios „Katiušos“. Neprisijungėme ir prie Gegužės 1-osios demonstracijos eitynių. Tačiau plojome Lenino (o gal jau Gedimino) prospektu išdidžiai žengusiam ir mums laisvės linkinčiam gruzinų chorui. O ir patys dainavome visur, kur tik suskambėdavo žvedantis balsas ar akordeonas. Kaip mat kojos kilnodavosi pasigirdus „Grečenikei“, „Polkai su ragučiais“. Ką ten kalbėti, net smuiku griežiama Bacho sonata mus lydėjo į mitingą.

Mirguliuojantį fragmentų montažą galima būtų pateisinti ir autoriaus apsisprendimu sukurti filmą iš autentiškų to laiko garsų. Visi D. Vildžiūno filmai išsiskiria neatsitiktiniu muzikos ir garso panaudojimu. Pavyzdžiui, rodydamas Afganistano karą, jis sėkmingai pritaiko lietuvių liaudies dainas. 1993 m. filmas „Symphony Space“ sukurtas jungiant Niujorko gatvės muzikantų atliekamą muziką. Filme „Tikras garsas valstybės atgimimo 1989–1993“ D. Vildžiūnas pakartoja panašų garsų montažą, tik jau naudoja ne tik muziką (veržliai pasireiškusį lietuvių muzikalumą), bet ir pavienes iškalbingas frazes. „Auksiniai žmonės eina!“, – pasigirsta frazė minioje, iš Aukščiausiosios Tarybos išeinant K. Prunskienei ir Vytautui Landsbergiui. „Kiek laiko mes dar turėsim kęsti Landsbergį?!“ – rusiškai prie Lenino paminklo kojų šaukia oratorius. „Hello, mister president Bush, I am waiting your word...“ – krizenančiu balsu į ragelį prabyla V. Landsbergis. Taip Sąjūdžio garsų simfonijoje D. Vildžiūnas pasiekia kulminacinį įvykių tašką. Momentą, kai savo laisvės šūksniu norime būti išgirsti visame pasaulyje. Paskui jau laisvai mosuosime vėliavėlėmis ir skanduosime gatvėse „Amerika Amerika!“, lydėdami aukštą svečią iš JAV. Vėliau jau nesistebėsime danguje skrendančiu Dėdės Semo formos balionu, nei dienraščio „Lietuvos rytas“ dešimtmečiu pardavėju, nei gatvės muzikantais. Vietoj tarybinio himno visi giedosime „Lietuva, tėvyne mūsų“. Ir iš naujųjų politikų, ir iš nepriklausomos šalies piliečių lūpų bendrai skambės „Vienybė telydi“.

D. Vildžiūno filme „Tikras garsas valstybės atgimimo 1989–1993“ laiku šaipūniškai atsigręžta į praeitį, kurios kontrastingas ir todėl gan objektyvus prisiminimas leidžia lengviau žiūrėti į dabartį. Vien dėl žinojimo, kokie galime būti, verta išbudinti atmintį, kad galėtume nesigėdyti, kokiais po dvidešimties metų tapome. O tie, kurie nežino, kas yra Sadūnaitė, telaukia savų istorinių nušvitimų.

---