Šių metų „Scanorama“ – turtingiausia iš visų iki šiol buvusių. Filmai tradiciškai suguls net į vienuolika skirtingų programų, festivalis mirgės jaunų režisierių ir iškilių meistrų vardais, padės atrasti nežinomus ir pamatyti ilgokai lauktus filmus, susitikti su garsiais svečiais, sekti programos „Naujasis Baltijos kinas“ konkurso intrigą. Bus parodyti ne tik didžiųjų kino festivalių laureatai, bet ir filmai, sukėlę gyvų diskusijų Kanų, Sandanso, Karlovy Varų festivaliuose. Tai – šių metų „Scanoramos“ programų perlai (austro Karlo Markovičiaus „Kvėpuoti“, lenko Jano Komasos „Savižudžių kambarys“, islando Runaro Runarssono „Vulkanas“ ir daugelis kitų). Jaunieji „Scanoramos“ žiūrovai galės pasidžiaugti jų bendraamžių hitais tapusiais filmais „Dangoraižis“ (rež. Rune Schjot, Danija), „Tilva Roš“ (Nikola Lezaic, Serbija), „Trūkusi jaunystė“ (rež. Argyris Papadimitropoulos, Jan Vogel, Graikija), „Aš – Oliveris Teitas“ (rež. Richard Ayoade, D. Britanija).

„Scanorama“ jau tapo festivaliu, turinčiu savąją Europos kino sklaidos programą ir misiją. Šie metai – savotiškas startas į ateitį: festivaliui pasibaigus, „Scanorama“ išleis į Lietuvos kino teatrus ir televizijas net keturis filmus: „Nes tai gražu“ (Švedija), „Neišvengiamai laiminga“ (Norvegija), „Laplandijos Odisėja“ (Suomija), „Beždžioniautojos“ (Švedija). Ateityje ši festivalio veiklos dalis turėtų nuosekliai plėtotis ir tapti išskirtine „Scanoramos“ savastimi.

Didžioji „Scanoramos 2011“ naujiena – pirmą kartą Lietuvoje vykstantis Baltijos jūros regiono šalių ir Japonijos koprodukcijos forumas. Jame viešės jauni ir daug žadantys kino talentai iš Europos ir Japonijos – dvidešimt iškilių lektorių, pasaulio kino įžymybių. Forumo vedėjas – garsus D. Britanijos prodiuseris ir lektorius, įvairių apdovanojimų („Oskarų“, „Auksinės palmės šakelės“) savininkas Nikas Powellas. 2009-aisiais Vilniuje jis vadovavo meistriškumo dirbtuvėms „Jaunoji kino karta“.

Šiųmečio Baltijos jūros regiono ir Japonijos bendros gamybos forumo lektoriai ir projektų vertintojai yra garsūs kolegos iš Japonijos: Hiroomi Fukuzawa – prodiuseris, Berlyno laisvojo universiteto profesorius ir vienas iš Berlinalės programos „Jaunojo kino forumas“ sudarytojų, Michiyo Yoshizaki – viena iš kino studijos NDF įkūrėjų, Takahiro Hamano – Japonijos nacionalinės televizijos naujienų programų direktorius ir dokumentinių filmų prodiuseris. Svečiai iš Europos: Dagmar Jacobsen, prodiuserė iš Vokietijos, viena iš „Selavy Filmproduktion“ bendrasavininkių, prodiusavusi daug bendros gamybos filmų, dėsto Berlyno kino mokykloje „Deutsche Film und Fernsehakademie“, Marcelis Łozińskis, visame pasaulyje įvertintas ir pripažintas dokumentinio kino režisierius iš Lenkijos, daugelio kino apdovanojimų nominantas ir laureatas („Oskarų“, Europos kino akademijos, Krokuvos kino festivalio, Sidnėjaus kino festivalio ir kt.). Lietuvai atstovaus prodiuserė, „Era Film“ įkūrėja, Lietuvos nepriklausomų prodiuserių asociacijos pirmininkė Rasa Miškinytė.

Forumą papildys speciali kino programa. Lapkričio 10–13 d. bus rodomi ryškiausi Baltijos jūros regiono ir Japonijos filmai, bene įdomiausias Europos ir Japonijos bendros gamybos pavyzdys – „Oskaru“ ir BAFTA apdovanota juosta „Žiaurus žaidimas“ (rež. Neil Jordan). Šios juostos prodiuseriai – forumo svečiai Nikas Powellas ir Michyo Yoshizaki. Žiūrovai pamatys ir garsų siaubo filmą „Kaidan“ (rež. Ochiai Masayuki, Tsukamoto Shinya, Lee Sang-Il, Kore-eda Hirokazu) bei provokuojančią juostą „Povandeninė meilė“ (rež. Shinji Imaoka). Forume ne tik vyks paskaitos, diskusijos ir filmų peržiūros, bet ir bus pristatomi jaunųjų talentų projektai.

Šių metų „Scanoramos“ akcentai

Filmai, kaip ir žmonės, turi savo likimus, išlieka, užsimiršta, tampa klasika. Ilgoje įvairių šalių ir režisierių filmų juostoje, kuri sukasi didelių ir mažų festivalių ekranuose, aidi paprastas, todėl ir amžinas klausimas – kaip būti laimingam toje mažoje būties atkarpėlėje, kuri vadinama žmogaus gyvenimu? Būdamas vienas, žmogus ieško kito žmogaus, būdamas kartu, ilgisi savo prarastos (atsisakytos) laisvės. Ši amžina kolizija įkvėpė daug kūrinių. Filmas – tai tik vieno bandymo būti laimingam istorija, tik vienas laimės (nelaimės) veidų. Melancholija, ironija, tragizmas, filosofinis žvilgsnis suteikia tiems veidams unikalią spalvą. Pakartoti jų neįmanoma. Kartojasi tik troškimas siekti laimės.

Laimės siekimas reikalauja jėgų, kartais baugina pralaimėjimais, silpnumo akimirkomis. Vertybių išsaugojimo arba praradimo istorijos čia ir dabar atsiskleidžia įvairiausiose erdvėse ir netikėtais pavidalais. Žmogus ir besikeičiantis pasaulis – tokia šių metų „Scanoramos“ pagrindinė tema. Ji natūraliai išplaukia iš neseniai sukurtų kūrinių, siejasi su tikrąja klasika, padedančia atverti žmogaus dvasios ir gyvenimo realybės klodus.

Filmai – impulsas žiūrovų apmąstymams, jie skirti tiems, kurie bent kartą laužė galvą, bandydami susivokti savo jausmuose. Toks probleminis „Scanoramos“ pagrindinių programų rakursas. Gyventi čia ir dabar nereiškia nežinoti apie tai, kas buvo. Tai reiškia žmogaus bandymą suvokti pasaulio sandarą gyvenant, jaučiant, krentant ir kylant iš prarastų vertybių bedugnės. „Aš klupdamas kapanojuosi po gyvą gyvenimą“, – taip paprastai savo kūrybos kredo įvardijo Edvardas Munchas. Pažiūrėkime į jo nuostabų paveikslą „Melancholija“ ir suprasime, kodėl jis taip kalbėjo. Pažiūrėkime Larso von Triero „Melancholiją“ ir suprasime pagrindinių režisūros tiesų paprastumą, prisiminkime Ingmarą Bergmaną ir jo žvilgsnį į žmogaus sielą lyg iš paukščio skrydžio, o paskui žiūrėkime filmus „Vulkanas“ (Islandija), „Kvėpuoti“ (Austrija), „Tiranozauras“ (D. Britanija), „Berniokė“ (Prancūzija), „Elenos amžiuje“ (Vokietija), „Čigonas“ (Slovakija, Čekija). Tada tiesiog panirsime į tikro kino materiją, kur viskas atpažįstama, bet labai skirtinga.

Ir sudarant, ir dėliojant skirtingas programas, svarbus jų balansas. „Naujienos iš Šiaurės“ ir „Kertant Europą“ – ne programos konkurentės, bet susisiekiantys indai, kuriuose perteikiama pagrindinė tema. Šiemet ji – paprastas žmogaus noras siekti laimės, nes dauguma „Scanoramos“ filmų – tai to pavykusio ar nepavykusio siekio istorijos. Ne veltui sakoma, kad visos laimingos istorijos panašios, visos nelaimingos istorijos – skirtingos. Tas unikalumas labai svarbus. Atrodo, kad pasakojama apie tą patį, bet istorija kiekvieną kartą vis kitokia, skiriasi pasakojamų istorijų moralas filmuose „Tiesa apie vyrus“ (Danija), „Limbo“ (Norvegija), „Povandeninė srovė“ (Islandija), „Dvi saulėtos dienos“ (Kroatija), „Gyvenimas stovėjimo aikštelėje“ (Airija, Suomija), „80 laiškų („Čekija“), „Meilės ir neapykantos dainos“ (Šveicarija).

Visas programas jungia profesionalumo ir meniškumo formatas, tampantis principiniu „Scanoramos“ bruožu. Kiekvienų metų derlius atskirose šalyse būna skirtingas. Atsižvelgiant į tai, ima dominuoti atskiros programos. Šiais metais ypač įdomus pastovių rubrikų „Naujienos iš Šiaurės“ ir „Kertant Europą“ duetas, „Scanoramos“ klasikos kitoniškumas (didieji rusų filmai, jauna Europos klasika), išskirtinis retrospektyvinis žvilgsnis į pasaulyje pripažintą, savitą, bet Lietuvoje beveik nežinomą olandų kiną, ypač turtinga ilgametražių dokumentinių filmų programa „Neišgalvotas gyvenimas“: „Darvinas“ (Šveicarija), „Kaip sekasi?“ (Danija), „Broliai dvyniai“ (Švedija).

Svarbi ir šių metų „Scanoramos“ baltiškoji dimensija, arba tiesiog mes patys. Nes tie, kurių trumpametražiai filmai varžosi konkursinėje programoje „Svečio balsas“, vienaip ar kitaip formuos lietuvių, latvių ir estų kino būsimąjį veidą. Konkurso dalyviai šiais metais sulauks net dviejų apdovanojimų: kino kompanija „Cinevera“ įteiks geriausio programos filmo režisieriui 10 000 litų vertės kino aparatūros nuomos paslaugas jo naujam filmui, o AB „TEO LT“ apdovanos geriausią lietuvių programos „Jauna Lietuva trumpai“ filmo autorių piniginiu prizu. Jaunasis Baltijos kinas neatsiejamas nuo platesnės lietuvių kino tradicijos. Todėl trumpametražių filmų programas „Jauna Lietuva trumpai“, „Jauna Latvija trumpai“ ir „Jauna Estija trumpai“ apjuosia premjerų ciklas ir retrospektyvos, istoriškai pristatančios mūsų kiną (Julijos ir Rimanto Gruodžių retrospektyva „Laiko upė“, seansas Marijonui Giedriui atminti).

„Scanorama“ ir mūsų laikas

Kiekvienas festivalis, suvokiantis savo misiją, mąsto ne tik apie tai, koks jis yra, bet ir koks norėtų būti. „Scanorama“ gyva tuo, kuo gyvas Europos kinas. Todėl ir festivalio ateities vizija natūraliai išplaukia iš pagrindinių europietiško kino versmių – klasikinės tradicijos ir įgyvendintų naujos besikeičiančios Europos kino ambicijų. „Scanorama“ norėtų būti tiltu tarp šių versmių, europietiško gyvenimo, jame nuolat prarandamų ir vėl atrandamų vertybių veidrodžiu, kuriame pamatytume kažką svarbaus apie save pačius. Ir tada pasvarstytume, kas gi tas europietiškasis mes? Ar lietuviai laiko save natūralia to dalimi? Nesvarbu, ar jie būtų kino kūrėjai, ar tiesiog smalsūs žiūrovai. Kaip europietiško kino kontekste atrodo programa „Naujasis Baltijos kinas“? Ką ir kaip mes kalbame kitiems? Kas esame ir kuo galėtume (norėtume) būti?

Ką siūlo kinui dinamiškas ir prieštaringas mūsų postmodernistinis laikas? Nutilus titanams (A. Tarkovskis, I. Bergmanas, M. Antionioni, F. Fellini, A. Kurosawa), kino kraštovaizdžiui iškilo susmulkėjimo ir niveliacijos grėsmė. Filmų sukuriama vis daugiau, vis daugiau atsiranda festivalių, iš kino galime gauti vis daugiau komercinės naudos, atsiveria vis didesnės kino techninės galimybės, vis mažiau jame naujų idėjų, kūrybiškumo, intuityvaus dvasingumo. Todėl ir profesionalumas jau tampa toks pat saugotinas kaip ir kitos žmogiškosios vertybės. Tokia yra moralinė „Scanoramos“ nuostata. Profesionalumo prioritetas, apie kurio išsaugojimo būtinybę dramatiškai kalbėjo Tarkovskis, traukiasi į antrąjį planą visuose lygmenyse – kuriant, gaminant, rodant, vertinant kiną. Susikalbėjimą keičia besaikis kalbėjimas, o pasirinkimą – platus vartojimas („anything goes“). Visiems menams, ir kinui taip pat, labai reikia dialogo, kuriame skleistųsi vis sunkiau įgyvendinamas noras siekti susikalbėjimo, tikrumo, tiesos.

Prarandamas įsijautimas į kitą žmogų visuomenėje virsta socialiniu autizmu, atskirčių ir priešiškumo dramatizmu. Mene taip pat formuojasi sukimosi aplink savo ašį principas – jei galima gyventi tik sau, tai galima ir kurti tik sau. Vertybių ir tradicijų (etinių ir profesinių) puoselėjimą keičia susitarimai pagal principą – gerai tai, kas naudinga, profesionalu tai, kas populiaru. Tokių postmodernizmo tendencijų kontekste festivalis imasi estetinių ir profesinių vertybių saugotojo misijos. „Scanorama“ pasirinko būtent šią misiją ir atitinkamai iš to pasirinkimo besirandančias pasekmes – ne komercinę, bet kitokią (vertinamąją) sėkmę, nepramintą taką ir nežinomybės riziką.

Daugiau apie „Scanoramą“ – www.scanorama.lt.

„Scanoramos“ inf.