Kaip niekad gausi filmų pro­grama pristatys didžiuosiuose pasaulio kino festivaliuose atras­tus, geriausiai kino kritikų svetur įvertintus ir prestižinius apdova­nojimus pelniusius filmus. „Kino pavasario" komanda atrinko šiuos filmus, pernai apsilankiusi daugiau nei 20 didžiausių pasaulio festiva­lių: Kanuose, Berlyne, Toronte, San Sebastiane, Sandanse, Venecijoje, Roterdame, Sarajeve ir kituose.

Festivalio žiūrovai taip pat turės galimybę susitikti su filmų kūrė­jais, aktoriais. Į „Kino pavasarį" šiemet atvyksta garsus kroatų aktorius Rade Šerbedžija, žino­mas rusų režisierius Aleksejus Fedorčenka, vienas garsiausių pasaulio smuikininkų Julianas Rachlinas, vaidybinio ir doku­mentinio kino režisierius Sergejus Loznica, palestiniečių aktorius Ali Sulimanas, kiti pripažinti ir verti­nami kino kūrėjai.

Į festivalio renginį „Vilnius Meeting Point" laukiama atvykstant net 100 įtakingų kino pramonės atstovų iš Europos kino festiva­lių bei įvairių kino organizacijų. Šiame renginyje bus aptariamos lietuvių ir tarptautinio kino ak­tualijos bei bendradarbiavimo galimybės.

Konkursinė festivalio programa „Nauja Europa - nauji vardai" tradi­ciškai kvies įvertinti įspūdingiau­sius debiutus iš Rytų ir Vidurio Eu­ropos. Šiais metais dėl pagrindinio festivalio prizo rungsis 12 filmų iš Rumunijos, Lenkijos, Serbijos, Bul­garijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Ukrainos, Slovakijos ir Lietuvos, pirmą kartą į „Kino pavasario" statulėlę pretenduos ir filmas iš Gruzijos.

Bus pratęsta pažintis su geriau­siais Amerikos nepriklausomųjų kūriniais, juos „Kino pavasaris" pristato kartu su JAV ambasada Vilniuje. Aštuoni šios programos filmai patrauks įtaigiomis istori­jomis, kurios aktualios ir Lietuvai.

„Kino pavasaris" didžiuojasi galėdamas pristatyti daug garsių kūrėjų vardų, tarp kurių festivalio žiūrovų numylėtinis Kim Ki-dukas, Lietuvoje nuolat daug dėmesio sulaukiantis iranietis Abbasas Kiarostami bei kasmet naujais darbais stebinantis Michaelas Winterbottomas. Šių bei kitų pa­saulyje pripažintų ir itin vertina­mų režisierių naujausius darbus bus galima pamatyti „Meistrų" programoje.

Pačius smagiausius, šmaikš-čiausius filmus „Kino pavasario" lankytojai ras „Viasat" komedi­jų programoje. Festivalį atidarys „Auksiniam gaubliui" nominuota komedija „Kvartetas", kurią re­žisavo garsus aktorius Dustinas Hoffmanas. Uždarymui pasirink­tas „Kino pavasario" gerbėjams gerai pažįstamo vengrų režisie­riaus Gyorgy Palfi filmas „Galutinis montažas: ponios ir ponai".

Besidomintiems naujais kino pasaulio vardais skirta progra­ma „Atradimai", kurioje rodomi daugiausia dėmesio sulaukę de­biutuojantys režisieriai. Jaunie­ji „Atradimų" kūrėjai išsiskiria savitu, kartais netikėtu požiūriu, originaliomis ir aktualiomis filmų temomis.

Pirmą kartą „Kino pavasaris" pristatys muzikinių filmų progra­mą. Melomanai filmuose pamatys Bobą Marley, Johną Forte, Aliną Orlovą ir kitas muzikos pasaulio įžymybes.

Besidomintys kulinarija ar tie­siog gerą maistą mėgstantys žiū­rovai turėtų nepraleisti naujosios kulinarinių filmų programos. Čia maisto gaminimo paslaptimis bei restoranų verslo subtilybėmis dalinsis geriausi virtuvės šefai. Filmus lydės renginiai, kuriuose Lietuvos virtuvės šefai kvies „Kino pavasario" žiūrovus ragauti gerą maistą.

Dar viena šių metų naujiena – „Naujojo Rusijos kino" programa – kino mėgėjus kvies susipažinti su nekomerciniais rusų kūrėjų filmais. Nors kartais jie ir nesulau­kia ypatingo dėmesio tėvynėje, yra ypač vertinami garsiausių pasau­lio kino festivalių. Rusijos kūrėjai dažnai imasi netikėtų, kartais visuomenės „nematomų" temų ir atskleidžia gyvenimus, apie kuriuos dažnas nėra net girdėjęs.

Retrospektyva šiemet pristatys prancūzų kino legendą ir vieną Naujosios bangos pradininkų Jeaną-Lucą Godard'ą. Aštuoniuose ankstyvuosiuose režisieriaus filmuose vaidina Jeanas-Paulis Belmondo, Brigitte Bardot, Anna Karina, Alainas Delonas.

Daug dėmesio šiemet festi­valis skirs nacionaliniam kinui. Parengtos net keturios lietuvių filmų programos, bus parodyta 14 lietuviškų premjerų. Tradiciš­kai vienam iš lietuvių programos filmų atiteks žiūrovų simpatijos prizas, o pirmą kartą festivalio skelbiamas studentų filmų kon­kursas skatins ir jaunuosius kino kūrėjus. Lietuvių kino gerbėjams „Kino pavasaris" dovanoja naujo­vę - kartu su Užsienio reikalų ministerija pristatys naują progra­mą „Lietuviai svetur". Ji suteiks galimybę Lietuvos žiūrovams pa­matyti, kaip sekasi tautiečiams, kiną kuriantiems užsienyje, bus pristatyti filmai iš D. Britanijos, Estijos, Gruzijos, JAV, Latvijos, Malaizijos, Nyderlandų.

Filmų aprašymus ir video-anonsus galima rasti: www.kinopavasaris.lt/filmai

Rengėjų inf.

Konkursinė programa „Nauja Europa - nauji vardai"

Šįmet „Kino pavasario" kon­kursinėje programoje „Nauja Eu­ropa - nauji vardai" bus parodyta dvylika filmų iš Lietuvos, Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Ukrainos, Gruzijos, Slovakijos ir Serbijos.

Programą bandyta sudaryti taip, kad būtų akivaizdi Rytų ir Vidu­rio Europos kinematografijų temų bei jų perteikimo formų įvairovė. Šįmet į konkursinę programą įtrauktas ir lietuviškas filmas. Tai Kristinos Buožytės ir Bruno Samperio „Aurora". Jauna režisierė pasirinko mokslinės fantastikos žanrą žmonių santykiams perteik­ti. Tai-vienintelis šio žanro filmas konkursinėje programoje.

Iš kaimynės Lenkijos šįmet ir vėl atrinkti du visiškai skirtingų temų filmai. Naujoje Katarzynos Roslaniec dramoje „Mamos liū­desys" („Bejbi blues") pasakoja­ma apie septyniolikmetę motiną. Pasak režisierės, šis filmas - apie vienišus paauglius, kurie, norėda­mi būti mylimi ir ką nors mylėti, patys gimdo vaikus. Vienatvės temą analizavo ir ankstesnis re­žisierės filmas „Prekybos centro merginos" („Galerianki", 2009). Tačiau Rosłaniec nesuvienodina paauglių problemų. Filmo „Pre­kybos centro merginos" herojės užsidirba prostitucija prie pre­kybos centrų, o „Mamos liūdesio" pagrindinė veikėja Natalija savo mažąjį Anteką bando išlaikyti įsidarbindama stilingų drabužių parduotuvėje ar tampydama jį po fotosesijas. Pasak režisierės, tokių filmų temas diktuoja realybė, ku­rioje dabar gyvename. Besaikis vartojimas, taip pat paauglių no­ras pritapti ir atrodyti kaip rekla­mose vaizduojami žmonės verčia juos elgtis neapgalvotai. Noras kuo anksčiau subręsti ir įžengti į suaugusiųjų pasaulį taip pat yra vartotojiškumo pasekmė.

Slawomiro Fabickio psicho­loginė drama „Myliu" („Miłość") pasakoja apie sutuoktinių porą, kartu gyvenančią jau dešimt metų ir besilaukiančią kūdikio. Jų santuoka jau pasiekė tą fazę, kai jausmai nebe pirmo šviežu­mo. Viena krizinė situacija, dėl kurios abu sutuoktiniai nekalti, pastūmėja link santykių iširimo. Režisierius netapo šiuolaikinių lenkų trisdešimtmečių portreto, jam labiau rūpi įvairūs meilės atspalviai: pavydas, baimė, atlei­dimas, neapykanta, abejingumas. Poroms, ilgai gyvenančioms kartu, šių jausmų neįmanoma išvengti.

Balkanų šalių kinas ir toliau bando dorotis su praeities trau­momis. Trys įtraukti į konkursinę programą filmai pasakoja apie Balkanų karo padarinius, kurie jaučiami ir dabar. Kaip pasakė vienas kanadiečių kritikas, apie tai turi būti kalbama, nes šis ka­ras per greitai išsitrynė iš Vakarų sąmonės. Bet šios šalys kraujuoti nesiliovė. Vienas tokių filmų - Ai­dos Begič drama „Sarajevo vaikai" („Djeca"). Prieš ketverius metus re­žisierės debiutinis pilno metražo filmas „Sniegas" buvo įtrauktas į Kanų festivalio paralelinės kritikų savaitės programą ir apdovanotas Didžiuoju prizu. Naujasis filmas buvo rodomas Kanų „Ypatingo žvilgsnio" programoje ir taip pat sulaukė dėmesio. „Sarajevo vaikai" pasakoja apie seserį, kuri bando apsaugoti savo jaunėlį brolį nuo vaikų namų. Apie jų tėvus kalbama mažai, tik žinoma, kad jie žuvo per karą. Pasak režisierės, jai įdomu, kokioje visuomenėje ji gyvena da­bar. Kaip ir dauguma bosnių, Begič nebetiki, kad visuomenė atsigaus. Jos manymu, svajonės užleido vietą prisiminimams, o tai verčia jaustis bejėgiškai ir trukdo galvoti apie ateitį.

Dar vieno iš Bosnijos ir Herce­govinos kilusio, tačiau nuo karo į Kanadą pabėgusio režisieriaus Igorio Drljacos filme „Krivina" („Krivina") pasakojama apie imi­grantą Miro, kuris niekaip negali pritapti užsienyje, nesugeba prisi­rišti prie žmonių ir nuolat keičia gyvenamąją vietą. Filmo tema ir nuotaika labai artima Dubravkos Ugresič romanui „Skausmo mi­nisterija". Pasak režisieriaus, jis norėjo sukurti filmą apie prara­dimo jausmą, kamuojantį daugelį buvusių jugoslavų, ne savo noru išvykusių iš savo šalies.

Serbų režisieriaus Miroslavo Terzičiaus filmas „Išganymo gat­vė" („Ustanicka ulica") patiks žanrinio kino mėgėjams. Jau­nam tyrėjui paskiriama pirmoji užduotis - ištirti slapto smogikų būrio nusikaltimus. Tačiau vyras išsiaiškina daugiau, nei reikėjo. Nors filmas ir neparemtas tikrais faktais, jame esama netiesioginių sąsajų su Radovano Karadžičiaus nusikaltimais ir jo suėmimu.

Jaunos ukrainietės režisierės Darijos Onyščenko debiutinis filmas „Rytų nostalgija" („Eastalgia") palies Rytų ir Vidurio Europos regionui opią temą - emigraciją, susvetimėjimą ir vienatvę ne tik svetimoje, bet ir savoje šalyje, nes čia dažną kamuoja nepasitenki­nimo jausmas ir svajojama laimę rasti kitur. Šią nesikeičiančią tiesą režisierė subtiliai perteikia pasi­telkdama keturis pagrindinius personažus, susaistytus gimi­nystės ryšiais, bet gyvenančius skirtingose šalyse.

Režisierės iš Gruzijos Rusudanos Chkonia dramoje su juodojo humoro elementais „Nenustok šypsotis" („Gaigimet") dėmesys nukrypsta į grožio konkursų už­kulisius. Tikra istorija paremtame filme pasakojama apie dešimt moterų, nusprendusių bet kokia kaina laimėti grožio konkursą, di­delę sumą pinigų bei erdvų butą. Absurdiškas jų elgesys siekiant išgarsėti ne vienam primins Lie­tuvos realybės šou ar „žmonių" žurnalų antraštes bei tekstus. Tačiau stipriausia filme, kad reži­sierė viską stebi tarsi iš šalies ir vengia moralizavimo.

Pastarieji metai buvo itin pro­duktyvūs režisierėms moterims. Tai patvirtina ir slovakų režisie­rės Miros Fornay filmas „Mano šuo Kileris" („Moj pes Killer"), pelnęs šių metų Tarptautinio Roterdamo kino festivalio apdovanojimą „Tigrą". Tema gana opi ir Lietuvai: neonacistinis jaunimas. Režisierė dirbo su šios subkultūros jaunuo­liais, nors ir kategoriškai pasisa­ko prieš jų idėjas. Tai filmas apie asmenį, kuris pasirenka neonacių subkultūrą todėl, kad jį kamuoja nepilnavertiškumo kompleksas ir gėda dėl savo motinos. Vaikinas tiesiog nenori išsiskirti iš provin­cijos daugumos.

Į konkursinę programą atrinkti ir du rumuniški filmai. Tai Tudoro Giurgiu absurdo drama „Apie srai­ges ir žmones" („Despre oameni si melci") bei Mariano Crisano „Roke­ris" („Rocker"). Giurgiu filmas „Apie sraiges ir žmones" praėjusį rude­nį apdovanotas Tarptautinio Var­šuvos kino festivalio Specialiuoju žiuri prizu. Rumunai moka kurti ne tik rimtas realistiškas dramas, bet ir kandžiai pasijuokti iš komu­nizmo absurdiškumo ar laukiniu greičiu augančio kapitalizmo. To­kia ir šio filmo istorija, nukelianti į 1992-uosius, kai visa Rumunija lau­kė Michaelo Jacksono pasirodymo, o vienai automobilių kompanijai grėsė bankrotas. Anot režisieriaus, tai filmas „apie paprastą žmogų, kuris tampa didelių permainų liudininku - komunistinio režimo griūtis apverčia aukštyn kojomis jo įprastą kasdienybę".

Mariano Crisano „Rokeris" vi­sai kitoks. Pirmasis režisieriaus filmas „Rytoj" taip pat buvo ro­domas „Kino pavasario" konkur­sinėje programoje. Naujo filmo herojus - šiuolaikinėje Rumuni­joje gyvenantis, bet vis dar savo jaunystės metuose užstrigęs roke­ris Viktoras. Jis visiškai atitrūkęs nuo realybės, todėl padarys viską, kad pogrindinėje ir niekam neži­nomoje roko grupėje grojantis jo sūnus nemestų muzikos. Tėvas, kuris bando nepaleisti sūnaus iš savo pasaulio, yra kaltas, jog vaiki­nas tapo nepagydomu narkomanu.

Žinomas bulgarų operatorius Emilis Christovas, filmavęs tokius filmus kaip „Žgutas" bei „Pasaulis yra didelis ir išsigelbėjimas slypi už kampo" (abu rodyti „Kino pa­vasaryje"), šįkart pats nusprendė sėstis į režisieriaus kėdę. Jo debiu­tinio filmo „Chameleono spalvos" („Tsvetat na Hameleona") premjera įvyko Tarptautiniame Toronto kino festivalyje. Filmas sukurtas pagal garsaus bulgarų rašytojo Vladislavo Todorovo knygą. Ši drama tikrai patiks tiems, kurie mėgsta Viktoro Pelevino kūrybą ar filmus apie šnipus. Labiausiai režisierių domino žmogaus gebė­jimas pasikeisti per trumpą laiką. Anot jo, net vienuolika dabartinės Bulgarijos arkivyskupų dar visai neseniai buvo užkietėję šnipai.

Parengė Santa Lingevičiūtė