Katerina Golubeva (1966–2011). „Kinemos“ arch. nuotr.

Katerina Golubeva (1966–2011). „Kinemos“ arch. nuotr.

In memoriam

Visur ir visada ateivė

Katerina Golubeva (1966–2011)
Paslėpusi savo grožį beformiuose drabužiuose mergina šlaistosi uoste, ji atvira atsitiktinėms pažintims. Du ieškantys nuotykių jaunuoliai negali jos nepastebėti. Ji traukia kaip magnetas. Mergina prisijungia prie jų be žodžių. Veda juos stogais, tempia už rankovių į rūsį. Jos žvilgsnis melancholiškas, bet žvalus. Ji alsuoja šviežia pradžia, gyvybe, gaivališkumu. Mes nieko apie ją nežinome. Niekada ir nesužinosime. Tokia ji. Tyla ir paslaptis jai tinka.

Ji prasilenkia su juo koridoriuje. Nebyli ikona. Nepasiekiama, neužčiuopiama, nenuspėjama. Netikėtai pasirodanti, išnykstanti. Tame name daug gražių moterų. Ir daug keistų vyrų. Čia yra porų, vaikų. Čia vyksta triukšmingos šventės. Prie parlamento žmonės degina laužus. Ji žiūri pro langą. Atrodo, mintimis ji toli. O čia tik laikinai. Nežinia, ar ryt dar bus galima ją sutikti. Ar ji tikrai čia gyvena? Ji kaip miražas. Mylima svajonė.

 

Ji – Daiga Bartas. Ji mums sava. Nes iš Vilniaus, nes Bartas. Paryžiuje ji svetima. Kitokia. Imigrantė. Pašalietė. Ji visiems kliūna. Ji vieniša. Toks jos likimas. Ji neliūdna. Ji tvirta. Ima iš gyvenimo tai, ką jis siūlo. Po truputį taria užsienietiškus žodžius. Stebi. Ir daug rūko. Stebi, kai rūko. Ji prisidengia cigaretės dūmu. Kartais visai netikėtai pratrūksta juoktis. Lengvu žingsniu peržengia filmo ir realybės ribas. Ji nenuspėjama. Ir kamera ją tokią myli.

 

Ji visur ir visada ateivė. Be vietos, be tautos, be šeimos, su tragiškos praeities našta. Įsivaizduojama ar tikra. „Tėvas? Motina? Ne. Aš visad buvau viena. Visiškai viena.“ Jos akys liūdnos, šaltos ir švelnios kaip šerkšnas. Ji lyg ugnis. Užsiplieskia, dega, rusena, užgęsta. Ji uždega aistras, nuo kurių sunku apsiginti. Ji bėga nuo savęs, bet niekada nepabėgs. Ji slepiasi tolimoje taigoje. Bet ir ten ji yra tiesiog moteris. Beginklė. Geidžiama. Paimama. Jos pasaulis slysta iš po kojų kaip kalnas, supiltas iš akmenų. Nėra už ko pasilaikyti.

 

Lyg ryškus pašvaistės žybtelėjimas naktyje. Tik vizija? Veidas, nutviekstas pravažiuojančių mašinų šviesų. Atsisuka, pasižiūri tiesiai į mus ir dingsta. Miško tankmėje lieka tik balsas. Atsklindantis iš kažkur labai giliai. Slegiantis mergaitės balsas, naiviai klausiantis: „Kas tu esi? Apie ką tu galvoji?“ Ji atidi tiems, kuriuos myli. Nori juos matyti kiaurai. Ji pasakoja istoriją. Pirmąkart kalba daug, negali sustoti. Būtinai nori pasakyti, kas jai atsitiko, ką prisimena. Ji turi praeitį. Sako, kad tai tiesa.

 

Ji niekada nedaro, kaip reikia. Klauso širdies balso. Ji spinduliuoja egzotika. Tokią ją garbina prancūzų kritikai ir autorinio kino žiūrovai. Jos stiklinio mėlio akys perveria jų širdis kaip strėlės, jos akcentas jiems lyg medus. Kūrėjams ji – mūza. Ji dosni. Knyga be pabaigos. Su permatomais puslapiais. Ji nešasi su savimi neviltį ir nerimą. Jos aura – kažkur netoli tvyrantis pavojus. Ji – mistiška būtybė. Trapi, pažeidžiama. Tragiška.

 

Ji iš žemės. Juodos, grumstuotos, neišpurentos. Ji glaudžiasi prie gamtos: šunys ir arkliai jos draugai. Ji deda galvą ant akmens, gulasi po žvaigždėm. Ji klajoklė, bastūnė. Ji persekioja, nerimsta. Ji – sąžinės priekaištas, padaryta nuodėmė, prisiminimas, šešėlis, kuris visada šalia. Ji lyg sapnas, kuris prabudus ilgai neišsisklaido. Ji žino. Ji jaučia ilgesį kito širdy.

 

Jos gyvenimas kaip filmas. O filmai – kaip stotelės gyvenimo kelyje. Žvilgsniai į veidrodį, į save. Ji nevaidina. Ji yra.

Publikuota: KINAS 2011 m. Nr. 3 (315)
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg