„Tėvas“.  Režisierius ir scenarijaus autorius Marat Sargsyan | Operatorius Linas Dabriška Į Prodiuseriai Dagnė Vildžiūnaitė, Jonas Špokas |  2012, dokumentinis, 60 min. Just a Moment

Vienišiai atsiskyrėliai ir keis­tuoliai, prostitutės, liliputai, emi­grantai, sąvartyno žmonės - tai tik keletas lietuviškos dokumentikos herojų. Visuomenės paribiuose režisieriai savo filmams mato dėkingą medžiagą. Deja, ne visa­da palankus objektas ar herojus iškart laiduoja geros dokumenti­kos atsiradimą. Prisiminus pas­tarųjų metų lietuvių dokumen­tinius filmus, vis dažniau kyla įspūdis, jog koncentruodamiesi į „socialinio dugno" ar marginalias istorijas autoriai pamiršta struk­tūrą, montažą, kadro kompoziciją, kurie svarbūs filmo prasmių gimi­mui. Nepakanka įjungti kamerą ir tiesiog fiksuoti.

Skeptiškai nusiteikęs pradėjau žiūrėti ir Marato Sargsyano doku­mentinį filmą „Tėvas". Vėl marginalas (Lietuvos „mafijos tėvu" vadinamas buvęs nusikaltėlis Vi­das Antonovas), vėl visuomenės užribis (daugiavaikė šeima nepri­žiūrimame, sukrypusiame name), vėl „anemiška" kamera - kiek gi galima! Tačiau išankstinis nusis­tatymas, kurio visada stengiuosi vengti, bet ne visuomet pavyksta, susidūrė su kitokiu režisieriaus žvilgsniu į savo herojų.

Pagrindinis filmo herojus „gar­sėja" ne tik nusikaltėlio praeitimi. Dabar jis siekia rekordo - tapti vy­riausiu tėvu Europoje. Būtent šis patriarchalinis, „tėviškasis" Anto­novo gyvenimo aspektas ir domina režisierių. Filmas pradedamas ka­drais su naujagimiu ant sujauktos lovos ir tik vėliau, po titro su filmo pavadinimu, seka archyvinė me­džiaga iš policijos nuovados, kur Antonovas atsakinėja į tardytojo klausimus. Retrospektyvūs kadrai iš kalėjimo filme įsiterpia dar vieną kartą - nuotaka skuba į izoliato­rių, vyksta vestuvių ceremonija, Antonovas ir jo išrinktoji skelbia­mi sutuoktiniais. Visa kita filme koncentruojama į herojaus tėvystę.

Žurnalistiniai reportažai, vaikų skaitomos laikraščių iškarpos bei Antonovo jaunystės nuotraukos -vieninteliai vyro praeitį (nusikal­tėlišką ir ne tik) menantys daly­kai. Didžiąją „Tėvo" dalį stebime Antonovo šeimos buitį. Namuose šmirinėja pulkas plikai nukirptų vaikų, motina maitina kūdikį, Antonovas guli saulėkaitoje ant lovos arba mankštinasi užsidaręs kambaryje. Atokiai nuo visų, atsi­ribojęs. Atrodytų, tai, kas vyksta namuose, jį mažai jaudina. Tai puikiai perteikia durų motyvas. Vyras sėdi prie stalo prieš kame­rą, sunkiai dėliodamas žodžius pasakoja apie norą pralenkti 18 vaikų turėjusį senelį, o už durų malasi vaikai, klebena rankeną ir prašo įsileisti. Pabaigoje, beveik identiškai kartojamoje scenoje, vaikai tarpdury pasveikina An­tonovą su Tėvo diena ir įteikia puokštę bijūnų. Jis paima gėles, padėkoja ir vėl užtrenkia medi­nes duris. Per visą filmą jis lieka kažkur šalia šeimos, vienas su savo treniruojamu kūnu, minti­mis ir siekiamu rekordu.

Tačiau to, kas kito režisieriaus filme galėtų lengvai virsti kontro­versija, šokiravimu ar pikantišku socialinės dokumentikos faktu, Marato Sargsyano filme nėra. Jis nekuria filmo apie asocialios šeimos vargus ar neprižiūrimus, konfliktiškus vaikus, nors, tikiu, norint buvo galima prifilmuoti ir tokios medžiagos. Čia iškyla kū­rėjo pozicijos klausimas. Sargsya­nas stengiasi pastebėti šviesias buities akimirkas, per prievartą nedramatizuoti net konfliktiškų si­tuacijų. Susipešę ir apsistumdę vaikai tuojau pat apsikabina ir susitaiko. Filme justi kažin kokia ramybė, paremta visur esančio Tėvo figūros. Šią keistą rimties atmosferą sustiprina ir operatoriaus Lino Dabriškos kamera - dominuoja statiški ka­drai. Žinoma, ši rimtis nėra maloni. Auklėjimas namuose primena laukinišką „akis už akį" įsta­tymą, tėvo vardu čia ir pagrasinama, bet šeima laikosi kartu. Kaip bus po kelerių metų, neaišku. Režisierius ir neklausia, kas atsitiks šiems vai­kams, kokia jų ateitis. Jis ne analitikas, o dabarties akimirkos stebėtojas. Ir ta akimirka, paradoksalu, visai ne pesimistiška.

Mano minėtas netikėtumas būtent ir gimsta išankstiniam žinojimui ir lūkesčiams susidūrus su režisieriaus matymu. Šį kartą iš žiniasklai-dos pažįstamas Antonovo portretas susidūrė su Sargsyano kuriamu herojaus paveikslu. Taip, An­tonovas nekelia simpatijų, tačiau režisierius filmu tarsi sako: pažiūrėkite, jis mylimas ir gerbiamas, vaikai neišsibarstę po vaikų namus, prižiūrimi (kiek leidžia šeimos išgalės), pavalgydinti, drauge rengiasi žiemos šventėms.

Žinoma, nemanau, kad dokumentikai pakanka vien bandyti paneigti gajus žiniasklaidos sufor­muotus mitus ir išankstinius žiūrovo įsitikinimus, tačiau suvaldytas, ramus ir neteisiantis Marato Sargsyano žvilgsnis bent jau šio herojaus atžvilgiu yra privalumas. Kitame kontekste, bijau, tai taptų didžiausiu filmo minusu.