Į Vilnių atvykote supažindinti su šiandiene ukrainiečių kino situacija, bet vis dėlto prisiminkime keletą dalykų, kuriuos reikėtų žinoti iš Ukrainos kino istorijos.

Šiemet Rusija švenčia savo kino šimtmetį, skaičiuojamą nuo 1908 metais sukurto filmo „Stenka Razinas“. O Ukraina nacionalinio kino šimtmetį įsigudrino atšvęsti dar 1996-aisiais. 1896 metais Charkove fotografas Alfredas Fedeckis pradėjo filmuoti ir rodyti nufilmuotą medžiagą. Deja, A. Fedeckio nufilmuotos juostos neišliko. Taigi po brolių Lumière’ų išradimo praėjus vos metams, kinas atsirado ir Ukrainoje.

Tačiau iš esmės Ukrainos kino iki 3-iojo dešimtmečio nebuvo. Nors buvo filmuojama kino kronika, „ekranizuojami“ teatro spektakliai, kūrėsi mažos privačios kino studijos Kijeve, Odesoje, Charkove ir kitur. Ukraina nebuvo savarankiška valstybė, todėl negalėjo būti aiškios nacionalinio kino politikos bei jo plėtros. Tai tebuvo epizodiniai reiškiniai.

Iš tiesų kinas Ukrainoje prasideda nuo 1922 metų, kai susikūrė VUFKU (Vseukrainskoje foto i kino upravlenije), už ukrainiečių kinematografiją atsakinga organizacija. Iš pradžių jai vadovavo atsitiktiniai žmonės, nelabai suprantantys, kas yra kinas. Bet vis dėlto, padedami Maksimo Gorkio draugės Marijos Andrejevos, jie nupirko Berlyne paketą vokiškų filmų ir tuoj pat perpardavė juos Rusijai. Gautus pinigus investavo į ukrainietiškų filmų gamybą ir taip pamažu viskas pajudėjo. Pastatė Odesos kino fabriką, vėliau ir Kijevo, dabartinę A. Dovženkos studiją, Jaltos studiją, sutvarkė kino rodymą. Tačiau svarbiausia, ką jie padarė, beje, tada buvo lengviau nei dabar, – sukūrė patrauklų kino įvaizdį. Todėl į kiną atėjo daug įvairių profesijų žmonių, nes kino profesionalų mokyklų tada juk beveik nebuvo. Taip į kiną pasuko dailininkas Aleksandras Dovženka, skulptorius Ivanas Kavaleridzė, fotografas Daniilas Demuckis, tapęs puikiu operatoriumi, ir t. t. Buvo sukurta tam tikra kino kultūra ir infrastruktūra, kuri 4-ojo dešimtmečio pradžioje buvo pakeista, perprofiliuota, bet jos valdymas atiduotas Maskvai. Buvo sukurtas „Ukrainfilm“, tiesiogiai valdomas Maskvos. Taip Tarybų Sąjunga kūrė kino imperiją.

Nors Aleksandras Dovženka, mažai suprasdamas, kas tai yra, ateina į kiną 1926 metais, jau 1928-aisiais jis nufilmuoja „Zvenigorą“, 1929-aisiais – „Arsenalą“, 1930-aisiais – „Žemę“! Tie filmai rodomi Vakaruose, ir A. Dovženka akimirksniu įgauna klasiko statusą. Jis pripažįstamas ir aukštai vertinamas pasaulyje iki šių dienų.

Kodėl savo knygelę apie Dovženką pavadinote „Dievų žūtis“?

Na, ta „knygelė“ turi 800 puslapių... Ukrainiečių kalba. Papildyta nauja medžiaga ji bus išversta į rusų kalbą ir pasirodys serijoje „Įžymių žmonių gyvenimai“.

Kodėl „Dievų žūtis“? Pirmiausia, taip vadinasi vienas iš A. Dovženkos scenarijų, deja, nebaigtas. O pasakojama ten apie ikonų tapytoją. Jis ateina į kaimą tapyti šventųjų paveikslų ir tapo juos panašius į valstiečius. Valstiečiai nuo to pasidaro geresni. Tai meno formulė pagal Dovženką. Menas pažadina geriausias žmonių savybes.

Iš dalies tai totalitarinė formulė, nes, kaip žinia, ir Hitlerio, ir Stalino režimai savaip to siekė. Jie draudė visokius iškrypimus, pavyzdžiui, jei amerikietiškame filme būdavo epizodas su barzdota moterimi, totalitarizmo cenzoriai jį iškirpdavo. Prisiminkime Leni Riefenstahl filmuose šlovinamą atletiško sveiko kūno grožį. Arba Stalino režimo dėmesį fizinei kultūrai, sportui, t. y. tam, kas „perdirba“ žmogų. Žmogaus ir gamtos „perdirbimo“ patosas. Noras sukurti režimui visiškai pavaldų „naują žmogų“.

Būtent šią iliuziją Ukrainos kultūroje 3-iame dešimtmetyje ir formavo A. Dovženka. Anksčiau Ukrainoje jis buvo aukštinamas kaip komunizmo vertybių dainius, dabar – kaip nacionalinių. Iš tiesų nei viena, nei kita. Jis buvo nacionalkomunistas. Manė, kad nacionalinė kultūra gali atgimti pasitelkus tokius kietus metodus, kokius naudojo bolševikai. Iš čia jo simpatijos komunistams, nors jis kariavo S. Petliūros armijoje (10-ajame dešimtmetyje išspausdinti archyviniai dokumentai patvirtina tą faktą), ir tai buvo baisi nuodėmė tarybiniais laikais.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje režisierius pateko į sąrašus tų, kuriuos reikia sunaikinti. Bet nutiko taip, kad jam buvo surengta audiencija Maskvoje pas Staliną, po kurios jis tapo „dvaro“ užsakymus vykdančiu menininku. Sukūrė filmą „Aerogradas“ (1935), praktiškai Stalino nurodymu. Paskui jam užsakė „Ščiorsą“ (1939) – tokį Ukrainos „Čiapajevą“. Buvo duota užduotis „ukrainizuoti“ kine Spalio revoliuciją, mat ukrainiečiai jos nemėgo ir nepriėmė. Ryškus filmas „Ščiorsas“ teigė, kad tai buvo ir ukrainiečių revoliucija. A. Dovženka kūrė ir apdainavo naujojo laiko dievus, buvo tarybinės mitologijos kūrėjas.

Antrojo pasaulinio karo metais jis patyrė lūžį – suprato vieną paprastą dalyką, kad Ukraina visiškai žūsta. Režisieriaus dienoraštyje, kurį jis pats iš dalies sunaikino, o kita dalis nepublikuotina iki 2009 m. pagal jo našlės Julijos Solncevos valią, rašomi baisūs tiems laikams dalykai. Pavyzdžiui, kad kolūkiai yra baudžiava.

Dovženka suprato, kad Ukraina papuolė tarp dviejų totalitarinių sistemų girnapusių: Hitlerio ir Stalino. Ir tai jį labai išgąsdino. Jis, beje, buvo vyriškas režisierius. Vyrai jo filmuose tvėrė istoriją, o moterims buvo skirti epizodai, dažnai net komiški. Ir staiga karo metų scenarijuose į pirmą planą išeina moterys. Tai kenčiančios, prievartaujamos Ukrainos įvaizdis. A. Dovženka parašė kino apysaką „Ukraina ugnyje“ ir norėjo ją statyti. Nikita Chruščiovas, tuometinis Ukrainos komunistų partijos centrinio komiteto pirmasis sekretorius, jį palaikė, bet Stalinas perskaitęs pasipiktino, apkaltino režisierių nacionalizmu, klasių kovos ignoravimu ir t. t.

Po to A. Dovženkos gyvenimas tapo gana sudėtingas. Jis nebuvo sunaikintas, turėjo net galimybę dirbti, tačiau tai labiau panašėjo į pasityčiojimą. Jam buvo uždrausta gyventi Ukrainoje. Gyveno Maskvoje, kur ir palaidotas. Nepaisant jo valios būti palaidotam tėvynėje. Iki šiol šis klausimas neišspręstas, nors mūsų prezidentas Viktoras Juščenka labai nori pervežti didžiojo režisieriaus palaikus.

Visa ši istorija apie tai, kad naujojo laiko dievai, kuriuos A. Dovženka taip šlovino, pasirodė netikri. Mitologija, kurią jis kūrė, beje, nuoširdžiai, pralaimėjo. Pasirodė, kad viskas netikra.

Kaip Jūs manote, kokį pėdsaką kine paliko Dovženka?

Ukrainos kine ryškiausia jo įtaka 7–8-ojo dešimtmečių kinui, kuris ne visai tiksliai vadinamas poetiniu kinu: Sergejaus Paradžanovo, Ivano Mikolaičiuko, Jurijaus Iljenkos, Leonido Osykos ir kitų juostoms.

Sakykim, Jurijaus Iljenkos filmas „Šaltinis ištroškusiems“ (1965) – juk tai tarsi A. Dovženkos „Žemės“ tęsinys ar atsakas. „Žemėje“ yra žydinti, sodriai kvepianti Ukrainos žemė, šviesūs valstiečių paveikslai. Beje, šis filmas nepatiko Stalinui – kam tokia žemės poezija, kai tuo metu sėkmingai buvo vykdoma kolektyvizacija. O „Šaltinis ištroškusiems“ yra tos kolektyvizacijos procesų rezultatas. Suvalstybintas kaimas beveik išmiręs, užpiltas smėlio, be vandens. Gyvybė traukiasi iš Ukrainos kaimo. Filmas buvo tuoj pat uždraustas.

Ukrainai tapus nepriklausoma, stengtasi kurti panašaus į A. Dovženkos ir S. Paradžanovo stiliaus filmus, bet nelabai pavyko. Be to, pradėjo griūti kino infrastruktūra ir gamyba.

Tad kokius filmus kuria jauni šiuolaikiniai ukrainiečių režisieriai?

Dabar jie daugiausia orientuojasi į Holivudą. Na, o Holivudas ir Dovženka nelabai suderinami dalykai... Štai neseniai į mane kreipėsi vienas jaunas režisierius, prašydamas parašyti scenarijų: „1919 metai, Ukrainos kaimas. Padarykim ukrainietišką vesterną.“ Jam tai medžiaga sukurti reginį, o tai, kas vyko su tauta, žmonėmis, jo nelabai domina. A. Dovženka vis dėlto kūrė tam tikrą pasaulėjautą, pasaulėžiūrą. Už ką ir yra vertinamas.

Kita itin reikšminga figūra Ukrainos kine – Sergejus Paradžanovas. Parašėte scenarijų jam skirtam dokumentiniam filmui „Pavojingai laisvas žmogus“ (režisierius Romanas Širmanas). Kuo labiausiai patraukė jo spalvinga asmenybė?

Sergejus Paradžanovas net ir mūsų laikais stebina vidine laisve. Mėgstame kalbėti apie mūsų laisves, bet, mano manymu, vidinės laisvės yra vis mažiau. Režisierius Romanas Balajanas prisimena, kaip kartu su režisieriumi ir operatoriumi Michailu Vartanovu aplankė lageryje S. Paradžanovą: „Ateiname į pasimatymų kambarį, sargybinis įveda Paradžanovą. Jis tuoj pradeda pasakoti, koks tas sargybinis Vasia genialus pasakotojas, kaip reikia rašyti apie jį scenarijų... Po penkių minučių atrodė, kad kalėjime sėdime mes, o Paradžanovas mus lanko.“

Beje, mūsų filmo pavadinimas yra R. Balajano žodžiai. Jis sakė, kad S. Paradžanovo laisvė kartais būdavo pavojinga kitiems. Jis labai įsiaudrindavo prieš publiką ir kartais kalbėdavo tokius dalykus, kurie paliesdavo kitus žmones „ne visada gerąja prasme“. Turiu omeny valdžios požiūrį.

Bet ir S. Paradžanovo filmai – juk jie apie laisvę. „Užmirštų protėvių šešėliai“ (1966) – istorija apie patriarchalinę bendruomenę, kuri reikalauja paklusti ir vykdyti tam tikras taisykles. Tavo tėvą užmušė tavo mylimosios tėvas. Juk tai karas, kraujo kerštas. O jūs mylite vienas kitą ir jums nesvarbu taisyklės. Kolizija baisi ir tragiška, nes ta mitologinė bendruomenė slegia ir naikina asmenybę. Žmogus pradeda bijoti pats savęs.

Šio filmo veiksmo vieta – kažkoks huculų kaimas – atrodė atskirta nuo politinių aktualijų. Tačiau premjera kino teatre „Ukraina“ įgavo politinį skambesį. Per premjerą publicistas, rašytojas, vėliau žinomas disidendas Ivanas Dziuba, dar keli žmonės salėje pareiškė protestą dėl Ukrainos inteligentų areštų. Salėje sustaugė jų žodžius užgožusios sirenos, pasirodė kareiviai ir t. t. Per akimirką S. Paradžanovas tapo politine figūra ir su malonumu priėmė tą misiją, kad ir kaip būtų keista. „Aš sėdėjau kalėjime už ukrainiečių nacionalizmą“, – sakydavo jis.

Ivanas Dziuba man pasakojo, kad po tos premjeros jis parsivežė S. Paradžanovą pas save namo ir dvi dienas laukė suėmimo. Drauge juk laukti smagiau... S. Paradžanovą, kaip žinia, suėmė gerokai vėliau. I. Dziubą irgi pasodino, bet 1971 metais. Jo žmona Marta pasakojo man, kaip buvo įskaudinta, kai tada apklausiamas Paradžanovas išsižadėjo Dziubos, sakėsi tokio nepažįstantis. Tačiau po kelių dienų – skambutis į duris, o ten ant kelių klūpantis Sergejus: „Marta, atleisk, bet aš tikrai buvau išsigandęs. Dabar baimė praėjo, ir aš tavim pasirūpinsiu.“ Ir pradžiai nusitempė į kažkokį gastronomą pas mėsos pardavėją...

Sergejus Paradžanovas buvo absoliučiai laisvas, bet karnavališkas žmogus. Nuolatinis kaukių keitimas, žaismė, persirengimai, pokštai, provokacijos, grubi erotika. Nėra fiksuoto viršaus ir nėra fiksuotos apačios. Tai jam neegzistavo. „Manęs norėjo dvidešimt penki partijos centro komiteto nariai, ir aš visus juos patenkinau“, – leisdavo sau kalbėti Paradžanovas.

Po „Užmirštų protėvių šešėlių“ jis nesukūrė Ukrainoje jokio kito filmo. Ruošėsi filmui „Kijevo freskos“. Labai norėjo tą filmą padaryti – apie Kijevą, jo mitus. Išliko apie 20 minučių filmuotos medžiagos. Puikus operatorius Aleksandras Antipenka išsaugojo savo filmuotą juostą. Jei kartais sugalvotumėte rengti S. Paradžanovo filmų retrospektyvą, verta įtraukti ir šią medžiagą.

Kartais iškilūs menininkai gyvenime gana stereotipiški ir mažai veikia aplinką. S. Paradžanovas ne tik darė didžius filmus, bet ir mokėjo kurti aplinką, kasdienybę paversti kūryba. Kai „oranžinės revoliucijos“ metu stovėjau Maidano aikštėje, man vis vaidenosi, kad kažkur šalia stovi Paradžanovas ir džiaugiasi tuo, kas vyksta. Juk tai jo stichija! Jis švęstų, bet į daugelį stovėjusių tada ant scenos žiūrėtų ironiškai. Juk tai klounai, išvertę kailį, užsidėję kaukes. Jis tai jau tikrai tas kaukes nuplėštų. Jokia valdžia nemėgsta tokių žmonių – jie pavojingai laisvi.

Grįžkime prie šiuolaikinio ukrainiečių kino. Jūs vaizdžiai nustatėte jo diagnozę – „dabar Ukrainos kine nėra Ukrainos“.

Beveik nėra. Mes nerandame savo tapatumo. Yra Ukrainoje kuriamas rusų kinas, t. y. Ukraina – tik filmavimo aikštelė rusų kino produkcijai. Yra ne itin sėkmingos ukrainiečių pastangos kurti holivudiškus filmus. Tačiau visa tai nestiprina mūsų šalies, jos kultūros ir pačių kino kūrėjų. Mes vis dar esame sutrikę – nežinome, kuo sekti, kuria kryptimi eiti, kaip atsigręžti į save.

Kiek filmų per metus padaroma Ukrainoje?

2006 metais buvo gal 17 pilnametražių juostų. Iš jų tik 5–6 rodytos kino teatruose. Kino teatrai nenori ukrainietiškų filmų.

Kiek pinigų kinui skiria valstybė?

Šiais metais – 50 mln. grivinų, t. y. apie 10 mln. dolerių (apie 25 mln. litų). Prezidentas V. Juščenka buvo tvirtai nusiteikęs padidinti kino finansavimą iki 40 mln. dolerių. Bet kol kas to neįvyko. Atnaujintas biudžetas iki šiol nepatvirtintas, nors metai jau įpusėjo.

Ar Ukrainoje yra kino spauda?

Ėjo puikus storas žurnalas „Kino Kol“. Jį leido Aleksandras Rodnianskis, Ukrainoje įkūręs kanalą „1+1“, dabar tapęs prodiuseriu Maskvoje. Žurnalas pasirodydavo keturis kartus per metus. Toks bazeniško tipo žurnalas ta prasme, kad kūrė tam tikrą aplinką, būrė žmones. Dabar išėjo paskutinis žurnalo numeris. Jo redaktorius pareiškė, kad leidinys nebepasirodys, nes yra nuostolingas, nepropaguojantis to, ką rodo televizija.

Yra dar žurnalas „Kino. Teatr“, rašantis ir apie kiną, ir apie teatrą. Buvo ir daugiau leidinių, bet jie pasirodo ir dingsta. Dažniausiai reklamuoja kino teatruose rodomą užsienio kino produkciją. Apie kiną rašoma ir laikraščiuose, bet daugiausiai tai „geltonoji“ žurnalistika.

Sakėte, kad Jus vadina kritiku, „kuriam niekas nepatinka“. Bet vis dėl to gal kas nors nūdienos ukrainiečių kine kelia ir optimizmą?

Tai, kad turime režisierę Kirą Muratovą. Dažnai vyrai režisieriai po šešiasdešimties subliūkšta kaip oro balionai, net jei tai Federico Fellini... Pradeda kartotis, senatviškai niurzgėti. O Kirą Muratovą, nors jai jau daugiau kaip 70 metų, galima drąsiai vadinti jauna ir kūrybinga režisiere. Ją savinasi Rusija, tačiau ji dirba Ukrainoje, Odesos kino studijoje. Režisierė gana pesimistiškai žiūri į žmogų. Labiau myli gyvūnus. Mano, kad žmonija pernelyg daug prarado ir yra pernelyg geros nuomonės apie save. Per daug bjaurasties turi žmogus. Gal tą jos pasaulėžiūros lūžį lėmė ir asmeniniai motyvai – dukters žūtis.

Jauna režisierė Eva Neymann sukūrė filmą „Prie upės“ (2007), apkeliavusį daug festivalių. Jame jaučiama K. Muratovos įtaka, nors optimizmo daugiau. Viltingai nuteikia jauno režisieriaus Romano Bondarčiuko trumpas filmas „Taksistas“ (2007), gavęs prizą Anapos festivalyje „Kinošok“.

Ukrainoje stiprus dokumentinis kinas – Romanas Širmanas, Sergejus Bukovskis, prieš kelerius metus sukūręs filmą apie Holokaustą „Ištark savo vardą paraidžiui“. Vienas iš filmo prodiuserių Stevenas Spielbergas buvo atvažiavęs į filmo premjerą Kijeve. Dabar S. Bukovskis kuria pilno metražo filmą apie Ukrainos 1932–1933 metų badmetį (holodomorą).

Be to, Ukrainos kinas visada pasižymėjo puikiais operatoriais, išskirtine vaizdo plastika. Tai išliko.

Kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė