Ką pavyko nuveikti per tą laiką, kol veikia Lietuvos kino centras?

Manau, kad funkcijų perė­mimas iš Kultūros ministerijos vyko gana sklandžiai. Perimdami funkcijas buvome sutarę, kad kino finansavimo konkursai nusikels šiek tiek vėlesniam laikui. Tada tai visiems buvo priimtina, dabar, kai ir mes, ir paraiškų teikėjai jau norėtume rezultatų, ši mintis gal ir nebeatrodo taip patraukliai kaip lapkričio mėne­sį. Taip pat jau baigiame surinkti Kino centro komandą, atlikome ir nemažai projektavimo, plana­vimo darbų. Kino centrui pavyko pritraukti ir papildomų lėšų - su „Verslios Lietuvos" parama ką tik buvome Berlyne, gegužę vyksime į Kanus, vėliau į Šefildo dokumen­tinių ir Ansi animacinių filmų fes­tivalius. Manau, kad tai vienas iš pavyzdžių, kad centras gali ne tik vykdyti savo funkcijas, bet ir ieškoti papildomų finansavimo galimybių. Jaučiame didelį par­tnerių - užsienio kino institutų - susidomėjimą. Tas susidomėjimas ir pasiūlymai bendradarbiauti dar kartą patvirtina, kad Lietuva tie­siog atsirado kino žemėlapyje su aiškia ir atpažįstama struktūra. Štai neseniai pasirašėme keti­nimų bendradarbiauti laišką su Kopenhagos dokumentinių filmų festivaliu, kuris mus įtraukė į savo vykdomą tarptautinio bendradar­biavimo programą, telkiančią skirtingų šalių jaunų kino doku­mentininkų komandas. Trumpai tariant, atsiranda visiškai naujos galimybės, kurių iki tol negalėjo būti, nes nebuvo kiną kuruojan­čios valstybinės institucijos. Todėl iškart matome tam tikrą savo dar­bų pridėtinę vertę.

Kino centras turi/ormuoti nacio­nalinio kino politiką, kurios iki šiol nebuvo. Kaip ją įsivaizduojate?

Aišku, visiems labai svarbu fi­nansavimo klausimai, bet pagrin­dinė Kino centro užduotis yra ne teisingai padalyti pinigus. Nors tai ir svarbi funkcija, bet pinigai - tik įrankis. Efektyvus pinigų padaliji­mas turi būti pagrįstas strateginiu matymu. Tada bus aišku, ar kino politika efektyvi, ar ne. Dabar apskritai didžiulis diskusijų apie kino politiką vakuumas. Atsigrę­žę atgal, rastume tik vieną ar du tyrimus, bandymus analitiškai įvertinti kino sektorių. Manau, kad vienas iš Kino centro uždavi­nių - sudaryti sąlygas viešai dis­kusijai, kuri aptartų lietuvių kino raidos kryptis. Gal tai ir skamba abstrakčiai, bet jau šiais metais esame numatę vykdyti projektą su tarptautine kompanija, analizuo­jančia kino pramonės konkuren­cingumą, teikiančia pasiūlymus atskiroms kryptims. Planuojama daug interviu su vietos kino žmo­nėmis. Manau, kad toks žvilgsnis iš šalies svarbus. Tikimės, kad jau šiais metais jis padės generuoti ir konkrečias kino politikos kryptis, priimti tam tikrus sprendimus.

Pavasarį kviesimės kino gildijas ir aptarsime naują kino finansa­vimo modelį. Tai taip pat kino politikos dalis, nes matome tam tikrą netolygumą. Viena vertus, kai atskiri žanrai nesulaukia tin­kamo dėmesio ir susidaro užda­ras ratas, nesulaukiame kokybiš­kų projektų. Iki šiol stigo bendro požiūrio į finansavimą, projektai buvo išskaidyti - vienus finansavo Kultūros ministerija, kitus - Kultū­ros ir sporto rėmimo fondas. Da­bar perėmėme Kultūros rėmimo fondo paramos kinui programą ir turėtume sudėlioti logišką rėmimo sistemą. Manau, tai turės didelės įtakos tolesniam kino sektoriaus gyvavimui.

Dabar, kai finansiniai ištekliai riboti, diskutuotinas ir mūsų di­džiųjų projektų finansavimas. Be abejo, sieksime, kad didesnio biudžeto projektų netrūktų, bet matome ir kitą problemą: būdami pajėgūs finansuoti du tris vaidy­binius filmus per metus, sukuria­me stagnacijos situaciją. Žmonės rengia didelio biudžeto filmų pro­jektus, bet jie gali būti įgyvendinti tik po tam tikro laiko, ne iškart. O gal galėtume turėti specialią pro­gramą, kuri remtų ir mažesnio biudžeto filmus. Taip kiekvienais metais galėtume sudaryti sąlygas ne dviem trims, bet, tarkime, pen­kiems režisieriams. Manau, kad tai dar reikėtų aptarti kartu su kino bendruomene, nors ši idėja ir buvo išsakyta pačių kino kūrėjų. Mes turėtume pateikti kelių krypčių pasiūlymus. Siekdami didesnio fi­nansavimo, kartu turime galvoti ir apie tai, kaip sukurti kuo daugiau filmų.

Kitas klausimas, kurio iki šiol valstybė kryptingai nesprendė, - kino auditorijos augimas. Ir ne tik dėl to, kad 60 procentų nuo bilie­tų PVM grįžta į kino rėmimo pro­gramą. Jei neturėsime didesnės lietuviško kino auditorijos, sunku bus tikėtis ir atitinkamo požiūrio į lietuvių kiną. Todėl turime to siekti ir per edukacines, ir per tam tikras kino sklaidos programas, suteik­ti kinui daugiau dėmesio, nei jo būta iki šiol. Žinoma, reikia vie­nyti kūrėjų, prodiuserių, rodytojų ir platintojų pastangas, bet tam reikia laiko.

Prašome patikslinti, ką vadinate mažesnio ar didelio biudžeto filmais. Iki šiol vaidybinio filmo kvota buvo 2 milijonai 250 tūks­tančių litų.

Mano požiūriu, bėda ta, kad dažnai orientuojamasi į maksima­lią kvotą, bet tada galime finan­suoti tik keletą filmų per metus. Manau, kad vienas iš būdų galėtų būti ne mažesnis didelio projekto finansavimas, bet ir keli sąmonin­gai suplanuoto mažesnio biudžeto pilnametražiai vaidybiniai filmai. Nemanau, kad geras filmas būti­nai turi būti brangus ir atvirkščiai. Būtų gerai, jei galėtume sudaryti galimybę kurti filmus, tarkime, septyniems režisieriams. Vienas iš būdų, žinoma, didinti kino finan­savimą apskritai, bet kitas - ieš­koti būdų, kaip sudaryti sąlygas kurti daugiau filmų. Juk neefek­tyvu kviesti prodiuserius teikti brangių filmų projektus, o paskui tarsi visus sustatyti j eilę trejiems ar daugiau metų - gal idėja, kuri buvo pateikta prieš trejus metus, jau paseno? Dar reikia turėti ome­nyje, kad valstybės vienam filmui teikiama kvota nėra pati mažiau­sia Europoje.

Kaip vertintumėte problemą, kai filmas išnaudojo jam skirtas lėšas, bet pritrūko pinigų jam užbaigti. Kaip elgtis tokiu atveju?

Vertinu dvejopai: jei jau buvo investuota j kokybišką projektą ir trūksta tik paskutinio žingsnelio, reikėtų ieškoti sprendimo, kad ne­dingtų išleisti valstybės milijonai. Tai - krizės valdymo problema. Kita vertus, viena iš Kino cen­tro užduočių turi tapti finansinė projektų priežiūra, kad panašios situacijos nesikartotų. Reikia laiku pamatyti, kada kyla tokios problemos. Juk jos atsiranda filmą kuriant. Panašiais atvejais skirtin­gos šalys turi skirtingų sprendimo būdų. Šitas klausimas taip pat bus įtrauktas į viešai svarstomų pro­blemų paketą. Yra ir pasiūlymų iš anksto apdrausti filmus. Tai ga­lėtų būti vienas iš būdų išvengti panašių situacijų. Bet valstybė turi pasirūpinti meno kūrinio likimu, o ne ekonominėmis problemomis, kurios kilo ne dėl jos kaltės. To­dėl mūsų darbuotojai ateityje su projektų vykdytojais susitiks ne du kartus per metus, bet nuolat, kad matytume vykdymo eigą. Žinoma, projektai gali strigti ir dėl objek­tyvių priežasčių. Tikiuosi, ateityje galėsime laiku padaryti svarbius sprendimus, tačiau neperimsime atsakomybės iš projektų vykdytojų.

Ar numatoma, kad valstybė užsa­kytų filmų jai suarbia tema?

Kino įstatymas numato tokią ga­limybę, tačiau manau, kad toks už­sakymas įmanomas tik reikšmin­gai padidinus kino finansavimą.

Lietuvoje žodžiai „kino industrija" ar „kino pramonė" vis dažniau uži­ma „kino meno" ar „kino gamybos" vietą. Sunku Lietuvoje įsivaizduoti atsirasiant tikrą kino industriją, ar tie žodžiai neiškreipia tikrosios padėtis?

Nemanau, nes neprilyginčiau industrijos tik gamybai. Manau, kad ši sąvoka daug platesnė. In­dustrijai priskirčiau didžiąją dalį „nekūrybinio" (gerąja prasme) dar­bo - projektų rengimą, prodiusavimą, lėšų pritraukimą, gamybą. Visa tai man telpa į industrijos sąvoką.

Ši sąvoka pastaruoju metu buvo vartojama diskutuojant apie finan­sines paskatas kino filmų kūrimui, t. y. tam tikras mokestines lengva­tas. Manyčiau, kad bet kokios len­gvatos kino srityje pirmiausia turi būti siejamos su nacionaliniu kinu, nes jei kalbame tik apie galimybę atvažiuoti užsienio kompanijoms čia filmuoti - tai tik ekonomikos šaka. Tačiau kita vertus, taip ga­lima išsaugoti paslaugų tiekėjų - lietuvių techninio ir kūrybinio personalo lygį, kad lietuvių kino kūrėjai galėtų dirbti su aukš­čiausios kvalifikacijos technikais, operatoriais, aktoriais. Iš tokio pobūdžio tarptautinio bendradar­biavimo gali atsirasti ir bendros gamybos projektų. Be abejo, ir mūsų prodiuseriai turi būti tam pasirengę, ne tik pasyviai laukti užsakymų teikti paslaugas. Reikia turėti ambicijų dalyvauti tokiuose bendruose projektuose, būti paste­bėtiems. Šiandien, manau, mes turime tokių kompanijų Lietuvoje, pasirengusių naujoms galimybėms.

Pastaruoju metu matomas gana ryškus konfliktas tarp Lietuvos kūrėją ir vadinamosios industrijos atstovą. Prodiuseriai dažnai kalba, kad lietuvią kinas žanriškai labai siauras, kad jį reikia plėsti komer­ciniais žanrais, dabar pasirodė „Valentinas vienas", kur titruose sąmoningai įrašyta, kad filmo ne­remia Lietuvos kultūros ministerija. Gerai, kad neremia. Kaip Jūs ver­tinate šį konfliktą ir kaip jis atsi­spindės Kino centro formuojamoje kino politikoje?

Kino centro uždaviniai - skatinti kino meno plėtrą ir siekti sudaryti sąlygas kino industrijos vystymui­si. Kokybinis ir ekonominis intere­sai gali koegzistuoti. Manau, kad reikėtų sudaryti sąlygas atsirasti ir komercinei kino produkcijai. Ir dabar kino teatruose rodomi lietuviški filmai, sukurti už pri­vačias lėšas. Tiesa, mane stebi­na, kad tai, jog šie filmai statomi be valstybės paramos, iškeliama kaip filmo pranašumas. Kai darai darbą, kuris teikia pasitenkinimą, visai nesvarbu, kad jo neparėmė valstybė ar savivaldybė. Man regis, verčiau reikėtų įvertinti tuos žmo­nes, kurie tavimi patikėjo, suteikė tau finansinę paramą, investavo savo lėšas. Manau, kad šiuo atve­ju valstybės uždavinys būtų rasti tokią schemą, kuri skatintų kaip tik privatų investuotoją. Mokesčių lengvatos kaip skatinimo priemonė turėtų būti taikomos ir lietuviškam kinui. Tai galėtų būti vienas iš to­kio pobūdžio kino paramos būdų. Būtų sąžininga, nes tokioje mažoje rinkoje ir kokybiška populiarioji kultūra negali būti pasmerkta tik išgyvenimui.

Kita vertus, kartais paaštrėjanti diskusija tarp prodiuserių ir kūrėjų gal ir natūrali, bet kai sakoma, kad kinas turėtų plės­tis, ieškoti naujų formų, juk tai irgi prodiuserio sumanymų sfera. Prodiuseris imasi rizikos sutelkti kitus kūrėjus projektui įgyven­dinti, sukurti patrauklų produktą. Tiems, kurie sako, kad lietuvių kiną reikia atnaujinti, galiu tik pasakyti: „Prašom. Kurkite kitokį, įvairesnį, įdomesnį, patrauklesnį kiną." Tačiau tam reikia konkrečių pastangų, nes vien situacijos kons­tatavimas jo nepakeis. Be abejo, norėtume, kad lietuviškas filmas būtų apdovanotas „Oskaru", bet norėti neužtenka, reikia judėti. Aš nesupriešinčiau vertybinių ir ko­kybinių argumentų, nes visi filmai kuriami tam, kad būtų žiūrimi. Ti­kiu, kad net paties eksperimentiš-kiausio filmo kūrėjas to nori. Bet kad taip atsitiktų, prodiuseris su kūrėju turi susėsti ir kurti bendrą viziją.

Šiemet svarstydami projektus, baigiamojoje fazėje rengsime kino tarybos narių, prodiuserių ir kūrėjų susitikimus. Panašios diskusijos turi vesti prie bendro požiūrio, juk svarbu, kad filmas būtų puikios kokybės - ir amato, ir turinio atžvilgiu.

Nepritarčiau abiem radikalioms nuomonėms: ir kad meniškai ver­tingam filmui nereikalingi žiūrovai, ir kad reikia kurti patrauklų, aiškų, auditorijai suprantamą pigų kiną, tada viskas savaime išsispręs. Kar­tais nedidelis biudžetas ir lemia, kad nelieka kokybės. Juk kokybė turi ne tik savo vertę, bet ir kainą. Dažnai girdime siūlymus remti tik tuos filmus, kurie gali surinkti de­šimtis tūkstančių žiūrovų per pir­mą rodymo savaitgalį. Tai - vienas iš kriterijų, kuris gali egzistuoti, bet tokiu atveju turime kalbėti ir apie vertybinius kriterijus, nu­statytus filmo rėmimo taisyklėse. Vis dėlto mes puikiai žinome, kad autorinis kinas ne tik pas mus žiūrimas ne tūkstantinėse salėse. Jei paversime planuojamą žiūrovų skaičių vieninteliu kriterijumi, tai bus didžiausia klaida (juk matome, kad ir didžiuliai Holivudo projektai patiria nesėkmes...).

Bet tas autorinis filmas, kuris rodomas ne vienus metus, kitaip nei vienkartinis komercinis, galų gale surenka didesne auditoriją.

Tačiau vis dėlto kūrėjas turi pagrjsti, kodėl j tūkstantines sa­les nepretenduojantis projektas yra vertas finansuoti, paaiškinti, kodėl jam tai rūpi. Nes negali būti nesvarbu, kas toliau atsitiks su filmu.

Tarkime, kad bus sukurta visa kino kultūros sistema, bet kur bus rodomi filmai?

Teko susipažinti su ekspertų nuomone, kad jau 2015 m. Balti­jos jūros regione nebebus naujos kino produkcijos, kuri būtų plati­nama analoginėmis priemonėmis. Tai - vienas didžiausių iššūkių. Net Vokietijoje nuogąstaujama, kad jis bus negailestingas ir gali užsidary­ti nemažai kino teatrų, jei negaus paramos.

Domėjomės kitų šalių patirtimi - Suomijos, Olandijos kino teatrai suskaitmeninti jau šimtu procentu. Ten valstybė taip pat investavo ne tik j autorinio kino rodymo sales, bet ir į dalį komercinių kino tea­trų, kad sudarytų galimybę sklan­džiai pereiti prie naujos techno­logijos. Kultūros ministerija šią idėją palaiko, pasiūlymai pateikti ruošiantis naujai ES struktūrinių fondų panaudojimo perspektyvai. Šio sprendimo sėkmė itin svarbi regionams.

Beje, pernai Kultūros ministe­rija suteikė paramą „Skalvijos" kino centrui, norėdama išban­dyti, kaip toks paramos modelis veiks. Tai būdas investuoti, kai dalimis prisideda ministerija, sa­lės šeimininkai ir „Media" pro­grama. Manau, šiuo metu tai vie­nas iš svarbiausių rūpimų fdmų rodymo klausimų. Būtina keisti kino rodymo situaciją Lietuvo­je, kurios šiandien jokiu būdu negalima pavadinti efektyvia. Juk šalyje yra baltų dėmių, kur žmonės neturi galimybės apsi­lankyti kine ir geriausiu atveju filmus žiūri televizoriaus arba kompiuterio ekrane.

Naujame kino rėmimo mode­lyje turėtų rasti vietos ir kino sklaidos rėmimas. Lietuvoje daž­niau buvo remiami prodiuseriai ir režisieriai, pristatantys filmus užsienyje. Tai svarbu, ir bus daro­ma toliau. Tačiau reikia daugiau dėmesio skirti ir profesionaliai kino sklaidai čia, Lietuvoje. Kuri šio proceso grandis turėtų būti paremta - vienas iš būsimos diskusijos klausimų. Ieškosime būdų ar patirčių, kaip, tarkime, tai vyksta Suomijoje ar Danijoje, nes tos šalys, kurios rodo daug nacionalinio kino produkcijos, paprastai turi ir schemas, kaip remti nacionalinio kino rodymą. Manau, kad iki šiol ši niša buvo palikta be didesnio dėmesio. Jei tinkamai reaguosime į permainas, techninės galimybės leis platini­mą organizuoti visiškai kitaip. Kai turėsime rajonų sales, jos galės rodyti naują lietuvišką filmą gal ne tą pačią premjeros dieną, bet kitą savaitę tikrai. Kalbu ne tik apie autorinį kiną, bet apie kino rodymą apskritai. Iki šiol valstybė labiau rėmė festivalinio pobūdžio projektus, kai važiuojama į vienus miestus ar rajonus, kitais metais -j kitus. Tai nėra sprendimas, gal -graži kino populiarinimo kryptis, bet ne sprendimas siekiant kiną padaryti prieinamą visur. Lietu­voje jau yra sėkmingų pavyzdžių, kai regionų kino teatrai, padeda­mi savivaldybių, patys investuoja į naują skaitmeninę techniką.

Tačiau jei bus gaminama daugiau lietuviško kino, ar neatsitiks taip, kad jo nebus kur rodyti? Nes įvai­rūs susitarimai iškreiptoje rinkoje užkerta kelią vieno filmo rodymui, atverdami kelią kitam.

Šiuo atveju vienas iš būdų -steigti ar remti mažas kino sales. Vilniuje dabar situacija geresnė, nes turime „Skalviją", „Pasaką", ŠMC kino salę. Taigi, turime tam tikrą alternatyvą. Tai viena iš realių išeičių, nes susidarę eko­nominiai kino rodymo modeliai nežada lengvų sprendimų, juo­lab kad panašios problemos eg­zistuoja ir tose šalyse, iš kurių tie modeliai atkeliavo. Galimybė turėti reikšmingą įtaką rinkai turi daug negatyvių pasekmių. Bodytojas gali rinktis, ar rodyti Holivudo produkciją, gaunamą kartu su gerai parengta rekla­mine ir kainodaros kampanija, kurią reikia tik sulietuvinti, ar rizikuoti ir priimti lietuvišką filmą, į kurį reikėtų investuoti. Bet kaip tik šito dabar ir stinga: matome, kaip daug pastangų įdėjus į filmo gamybą neužtenka finansinių iš­teklių jį pristatyti auditorijai. Be abejo, mes nesirengiame keisti rinkos reguliavimo mechanizmų, tačiau vienas iš būdų yra palaikyti tas sales, kurios rodo nekomercinį kiną, nors norėtųsi, kad lietuvių kinas patektų ir į didžiųjų kino tinklų repertuarą. Beikia ieškoti, kuri grandis turėtų būti paremta, kad atsirastų rezultatas.

Dauguma nacionalinių kino centrą rūpinasi ir nacionaliniu kino pavel­du. Ar toli Jūsą planuose Naciona­linė filmoteka?

Tikiuosi, kad sprendimą apie ją turėsime per artimiausius trejus su puse metų. Žiūriu realistiškai. Manau, kad nacionalinė filmoteka - vieta, kur būtų galima pamatyti lietuvių kino klasiką. Tokios salės dabar neturime. Mano vizija, kad Kino centras, kaip ir panašios kitų šalių institucijos, turėtų savo kino salę. Lietuvos centrinis valstybės archyvas dabar saugo filmus, dalį jų skaitmenina, buvome susitikę su archyvo vadovais ir ieškosime būdų, kaip galėtume būti vieni kitiems naudingi. Ateityje Kino centras turėtų keistis programo­mis su kitais centrais, kitomis šalimis, pristatyti lietuvių kiną ir jose. Neseniai buvau susitikęs su Rusijos kino archyvo „Gosfilmo-fond" generaliniu direktoriumi N. Borodačiovu. Jau galime turėti geros kokybės lietuviškų filmų ko­pijas. Bėda - finansiniai ištekliai, nors kopijų kaina mums tikrai palanki. Kai atsiras finansinių galimybių, gausime analogines kopijas, jos bus saugomos archy­ve ir iš jų bus galima pagaminti kokybiškas skaitmenines kopijas, skirtas rodymui. Po susitikimo tikrai galiu pasakyti, kad „Gosfilmofond" požiūris teigiamas ir bendradarbiavimas tęsis, jie, pa­vyzdžiui, pasirengę priimti mūsų kino istorikus.

Tarp artimiausių planų - tartis su Lenkijos nacionaline filmote­ka dėl pasikeitimo programomis. Kopenhagos filmoteka susidomė­jusi rodyti mūsų filmų programą Be abejo, jei Kino centras turėtų savo erdvę, galimybės keistis būtų didesnės.

Susitikote su dauguma kinema­tografininkų organizacijų. Kaip sekasi su jomis bendradarbiauti, kas trukdo, kas vienija? Kas po šių susitikimų Jums atrodo svarbiau­sia lietuvių kinui? Tik nesakykite, kad pinigai.

Tikiuosi, kad kino centras tam­pa ta vieta, kur visi galime susitik­ti. Tai - didelė pridėtinė vertė. Ir tie, kurie vieni kitiems oponuoja, ir kino gildijos čia gali pristatyti savo problemas ir požiūrį. Vienas iš darbų, kuriuos, manau, pavy­ko padaryti, tai įtikinti visus, kad durys čia visąlaik atviros ir Kino centras yra visiems. Be abejo, jaučiame ir tam tikrą lūkesčių spaudimą. Daug ką galime pada­ryti, bet ne viską iškart. Kai kurie klausimai reikalauja daugiau dar­bo. Manau, Kino centrą pavyksta paversti diskusijų, tarimosi vieta. Čia žmonės lankosi ir savo inicia­tyva, ir mūsų kviečiami. Be abejo, visiems aktualu pinigai, bet kartu aiškiai jaučiame tam tikro siste­minio požiūrio į visus kino proce­sus poreikį. Dabar labai svarbu, kad nusistovėtų rėmimo kriteri­jai, kad jie būtų taikomi vienodai, kad atsirastų daugiau tarpusavio supratimo ir bendradarbiavimo. Dauguma organizacijų racionaliai atsiliepia į mūsų prašymus. Nors ir būta labai karštų diskusijų, ma­nau, galimybė diskutuoti sudaryta, ir organizacijos mielai naudojasi šia teritorija. Mūsų durys liks atvi­ros. Prieš mėnesį pakvietėme visus aptarti prioritetinių metų darbų. Tokius susitikimus rengsime ir toliau. Tai galimybė LKC prista­tyti bendruomenei savo darbus, o atskiros organizacijos iškelia apibendrintas problemas, kurias reikia spręsti kartu.

Jau laikas apibendrinti ir mūsų pokalbį. Trumpai - kokie šių metų Kino centro darbo prioritetai?

Didžiausi iššūkiai susiję su tuo, kaip 2014-aisiais ir vėliau keisis kino finansavimas. Šiemet taisy­klės keitėsi minimaliai, kad su-gaištume kuo mažiau laiko prieš svarstydami naujus projektus. Ba­landžio mėnesį planuojame aptarti iš naujo, kokie rėmimo sistemos klausimai spręstini pirmiausia. Tai vienas didžiausių iššūkių šiemet, nes keisis ir Europos kino rėmimo komunikatas, o tai reiškia, kad fi­nansavimo taisyklės bus iš naujo derinamos su Europos Komisija. Reikės įvertinti, kad būtų surasta tinkama vieta anksčiau Kultūros fondo remtoms programoms. Tu­rime pakeisti tai, kas mums aki­vaizdžiai dabar atrodo netinkama ir nelankstu, nepriimtina, neatitin­ka laiko. Svarbu taip pat kalbėti apie mūsų sektoriaus galimybes tarptautiniu mastu ir remiantis planuojamo tyrimo rezultatais strateguoti tolesnius veiksmus. Dar vienas paminėtinas dalykas - dalyvaujant įvairiuose kino festiva­liuose, renginiuose, sieksime suda­ryti daugiau galimybių lietuviškam kinui būti matomam Lietuvoje ir pasaulyje.

Kalbėjosi ŽIVILĖ PIPINYTĖ ir LINAS VILDŽIŪNAS