Ten, kur skraido kondorai“, rež. Carlos Klein, 2012

Ten, kur skraido kondorai“, rež. Carlos Klein, 2012

Galerija (4)

Netrukus

VDFF

2012.09.20–30, Vilnius
Kai pajūriai jau aplankyti, naujos šalys išmaišytos, suvartotos saulės kiekį liudija nurusvinti veidai, o prieš miegą tarsi skaidrės iš praeities blyksteli ryškiausios vasaros akimirkos, žinai, kad vasara patraukė į kitą Žemės rutulio pusę. Guostis tenka mintimi, kad kino festivalių sezonas jau čia pat ir laiką tuoj pradėsi skaičiuoti ne dienomis, o filmais. Į įprastą filmų žiūrėjimo ritmą kino žiūrovus jau devintus metus bandys grąžinti Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF).

Pastarųjų metų dokumentikos naujovės ir laiko akcentai darniai išsiteko keturiose tradicinėse festivalio programose. Pagrindinėje programoje – aštuoni ryškiausi pastarųjų metų filmai; specialioji programa „Bitnikai kelyje“ atliepia šiemet visame pasaulyje minimoms 90-osioms Jacko Kerouaco gimimo metinėms. Konkurse ir vėl varžysis tuzinas naujausių estų, latvių bei lietuvių filmų. Ypač lauktas ir kantriai ketverius metus festivalio organizatorių kviestas rusų dokumentininkas Viktoras Kosakovskis šiemet atvyksta pristatyti savo filmų retrospektyvos.

 

Taip sutapo, kad kartu su Kosakovskio retrospektyva atkeliauja ir pasakojimas apie naujausio jo filmo „Tegyvuoja antipodai!“ („Vivan las Antipodas!“, 2011) kūrimą. Į kinematografinę kelionę aplink pasaulį kartu su Kosakovskiu leidęsis Čilės režisierius Carlosas Kleinas atskleidžia asmeninį požiūrį į kūrėją, diskutuoja apie filmavimo teikiamas galimybes ir apribojimus bei nestokoja humoro. Filmas simboliniu pavadinimu „Ten, kur skraido kondorai“ („Where the Condors Fly“, 2012) duos startą dešimties dienų kelionei po dokumentikos pasaulį.

 

Šiemet tas pasaulis telksis į asmeniškus žmonių pasaulius, išryškins jų subjektyvumą ir ieškos sąlyčio taškų su mūsų pasauliais. Iš Pietų Korėjos kilęs dokumentininkas Yi Seungjun kantriai dėlios scenas iš jauno vyro, nuo pat vaikystės gyvenančio tylos ir tamsos kiaute, pasaulio. Liečiant ir uodžiant kvapus tas pasaulis iš lėto versis „Sraigių planetoje“ („Planet of Snail“, 2011). Tarptautinio Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio (IDFA) žiuri „Sraigių planetą“ pavadino „meilės ir atjautos portretu, patvirtinančiu jausmų galią“, įvertino kaip geriausią ilgo metražo dokumentinį filmą.

 

Kaip keičiasi dviejų žmonių jausmai ir santykiai, kai juos įteisina santuokos saitai, kai vyras skiriasi, nes myli kitą moterį, savęs ir kitų klausia kino kūrėjai ir įsimylėjėliai Levinas Peteris bei Elsa Kremser. Peterio „Pažadas“ („Ein Versprechen“, 2012) – tai dokumentine medžiaga grįsti pasvarstymai apie santuoką ir skyrybas, sudėtingus jausmus.

 

Jei kada būtų rengiamas filmo, kurio filmavimai truko ilgiausiai, konkursas, į jo dalyvių sąrašą būtinai reikėtų įtraukti čekų dokumentininkę Heleną Treštíková. Kino kūrėja, festivalio žiūrovams jau pažįstama iš jame rodytų „Katkos“ (2010) bei „René“ (2008) portretų, lieka ištikima vadinamajam ilgo stebėjimo (time-lapse) kinui. Savo filmų herojus režisierė stebi ne vieną dešimtį metų ir tik tada keliauja į montažinę. „Asmeniniame pasaulyje“ („Soukromý vesmír“, 2011) ji fiksuoja vienos čekų šeimos, kuriančios sūnaus gyvenimo kroniką nuo pat jo gimimo, istoriją, mato paraleles su istorijos verpetuose blaškomos Čekijos likimu. „Asmeninis pasaulis“ sumušė režisierės stebėjimo rekordus: filmo herojų ji stebėjo 37 metus.

 

Vienišiai, atskirtieji ir nustumtieji į visuomenės nuošalę dažnai sulaukia dokumentinių filmų kūrėjų dėmesio. Jiems teikia pirmenybę ir eksperimentinio meno kūrėjas Benas Riversas. Filme „Dveji metai prie jūros“ („Two Years at Sea“, 2011) jis papasakos apie ekscentrišką atsiskyrėlį Jake’ą Williamsą. Jis gyvena Škotijos miškuose, diena iš dienos bet kokiu oru keliauja pasivaikščioti, miega ūkanotuose laukuose ir giriose. Režisieriaus nedomina tradicinis pasakojimas, todėl tiesių atsakymų į klausimus, kokios būta Jake’o praeities ir kodėl jis pasirinko tokį gyvenimą, žiūrovai nesulauks. Nes filmas, pasak Riverso, taip pat yra pasaulis, kuriame jis renkasi būti, o ne apie jį pasakoti. Nekalbus ir septyniasdešimt vienų argentinietis Montenegras režisieriaus Jorge’s Gaggero filme „Montenegro“ (2011). Gyvena jis ramioje upės deltos saloje, didelėje palapinėje kartu su šunimis, neria tinklus žvejams, šeria kiaules, skaldo malkas, papsi pypkę, retkarčiais susitinka su kitoje salos pusėje gyvenančiu bitininku Cezariu.

 

Jameso Bluemelo, kuris atvyks į Vilnių pristatyti filmo, herojams vienatvė baisesnė už fizinį smurtą, todėl pasirinkusieji „66 mėnesius” („66 Months“, 2011) te nesitiki lengvo žiūrėjimo. Klausimai apie prievarta grįstų santykių prigimtį, dvasinę negalią ir visuomenės pareigą rūpintis atstumtaisiais filme keliami aštriai, skaudžios patirtys rodomos atvirai. Svarbu ir kaip intymiai, jautriai režisierius gilinasi į sudėtingus dviejų vyrų santykius. Šios keistos meilės istorijos filmavimas truko septynerius metus. Režisierius tikina per juos daug sužinojęs apie blogį ir smurtą: „Galėjau iš arti pažvelgti į jų ištakas ir priežastis.“

 

Pastangos suvokti blogio prigimtį pastūmėjo Izraelio režisierių Chanochą Ze’evi atsigręžti į daugiau nei pusės amžiaus senumo įvykius. Nusprendęs išgirsti ir kitą pusę, režisierius kalbina „Hitlerio vaikus“ („Hitler’s Children“, 2012), tiksliau, Hitlerio parankinių palikuonis, nes pats fiureris jų neturėjo. Filme susitinkama su Himmlerio, Franko, Göringo, Hösso vaikais ir anūkais. Ilgą laiką slėpęsi šešėlyje, jie pagaliau prabyla apie trapią ribą tarp instinktyvaus žavėjimosi ir pagarbos, kuriuos vaikai jaučia tėvams, ir žmogiško baisėjimosi gimdytojų darbais, apie šiurpą, kurį jiems kelia jų pačių pavardės.

 

Gerokai žaismingesnei pažinčiai kviečia olandų filmo „Susipažinkite su Fokens“ („Ouwehoeren“, 2011) kūrėjai Robas Schröderis ir Gabriëlle Provaas. Savo kameras jie nutaikė į septyniasdešimtmetes dvynes, jau penkiasdešimt metų besidarbuojančias Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartale. Luisa ir Martina yra neeilinės šios profesijos atstovės ne tik dėl ilgo „darbo stažo“, bet ir prisidėjo steigiant pirmąją prostitučių profsąjungą.

 

Specialioji VDFF programa šiemet panardins į maištautojų, tabu laužytojų, nepritapėlių, autostopininkų ir kitokių laisvos dvasios žmonių pasaulį. „Bitnikai kelyje“ sutartinai paminės didžiojo maištininko Jacko Kerouaco 90-ąsias gimimo metines. Jo romanas „Kelyje“ tapo keliautojų ir ne tik jų biblija. Bitnikų (beat generation) dešimt- metį rekonstruos keturi programos filmai. Jų herojai – rašytojai Kerouacas, Allenas Ginsbergas bei Williamas S. Burroughsas.

 

Daug istorijų, nuotykių ir šmaikščių nutikimų apie bendražygį išgirsime iš jo bendrakeleivių filme „Jacko Kerouaco Amerika“ („Kerouac, The Movie“, rež. John Antonelli, 1985). Retą ir vertingą archyvinę medžiagą filme papildo vaidybiniai epizodai, atkuriantys kai kuriuos rašytojo ir jo kultinio epo „Kelyje“ herojaus Dino Moriarčio gyvenimo vingius.

 

Vieno iškiliausių bitnikų poetų gyvenimą ir kūrybą tyrinėja režisierius Jerry Aronsonas filme „Alleno Ginsbergo gyvenimas ir laikas“ („The Life and Times of Allen Ginsberg“, 1994). Per 25 metus jis sukaupė daugiau nei 120 valandų medžiagos apie talentingą menininką, politinį aktyvistą, radikalą, budistą, mokytoją ir maištininką. Ypač iškalbingi filmo epizodai, kuriuose jis skaito himnu virtusį eilėraštį „Kauksmas“ („Howl“, 1956) bei psichiatrinėje ligoninėje mirusiai motinai skirtą „Kadišą“ („Kaddish“, 1959).

 

Jautrų W. S. Burroughso portretą filme „Williamas S. Burroughsas: iš vidaus“ („William S. Burroughs: A Man Within“, 1993) sukūręs Yony Lesyeris pasitelkė dar neviešintą archyvinę medžiagą ir pokalbius su menininko artimaisiais, kolegomis. Tarp jų – muzikantė ir poetė Patti Smith, kino režisierius Gusas Van Santas, eksperimentinės muzikos kūrėja Laurie Anderson, rašytojas ir poetas Amiris Baraka. W. S. Burroughso kūriniai skatino vaduotis iš konservatyvių idealų, kad ir peržengti 6-ajame dešimtmetyje galiojusias narkotikų bei gėjų kultūros ribas.

 

Specialiosios programos filmus apibendrins Chucko Workmano „Ištakos. Bitnikų ir „palūžusios kartos“ istorija“ („The Source: The Story of the Beats and the Beat Generation“, 1999), sekantis bitnikų pėdomis nuo Ginsbergo ir Kerouaco susitikimo 1944 m. Kolumbijos universitete iki Ginsbergo ir Burroughso mirties 1997-aisiais. Aktoriai atkuria dramatiškus „palūžusiųjų“ vingius, jų vaidmenį formuojant Amerikos sąmonę. Tai dar ne visas VDFF’ 12 pasaulis – telieka vietos netikėtiems atradimams ir pažinimams. Jų nepašykštės konkursinės festivalio programos filmai. Paslaptimi telieka ir uždarymo vakaras, sudėliosiantis galutinius akcentus.

 

Susitiksime kino salėje!

 

Pagal rengėjų inf.


 

Publikuota: KINAS 2012 m. Nr. 3 (319)
 
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg