Neseniai TV ir kino festivalių ekranus pasiekė žinomo švedų vertėjo ir žurnalisto Jono Ohmano dokumentinis filmas „Smogikai“ („Language 16“ ir Lietuvos konfliktų prevencijos centras, 2008). Filme pasakojama apie sovietų saugumo agentus smogikus ir jų vaidmenį kovose su pokario partizanais. Iš negausių lietuviškų dokumentinių filmų apie pokarį „Smogikai“ išsiskiria ir savo tematika, ir nauju bei netikėtu požiūriu į skausmingiausią mūsų istorijos puslapį. Palyginti su kai kuriais ankstesniais dokumentiniais filmais (tarkime, V. V. Landsbergio „Balade apie Daumantą“, 1995, A. Marcinkevičiūtės „Nesulaužyti priesaikos“, 2007), „Smogikai“ neafišuoja partizanų herojiškumo, o kritiškai tiria vieną iš skausmingiausių ir painiausių šio laiko problemų – kolaboravimo klausimą. „Aukotis ar prisitaikyti? Kokia išdavystės kaina?“ – retoriškai klausia pasakotojas filmo pradžioje, kadrui lėtai slenkant rudenėjančio Vilniaus gatvėmis. Filme išvengiama tiesmuko moralizavimo ir siekiama atskleisti asmenines pokario pasipriešinimo dalyvių dramas ir dilemas. Būtent šis filmo aspektas yra įspūdingiausias, kaip ir gausiai panaudota unikali dokumentinė medžiaga, taip pat kūrybinės grupės nufilmuoti interviu su buvusiais agentais smogikais.

Be abejonės, tokia filmo kūrimo strategija, kai apie partizaninį karą pasakojama buvusių priešų lūpomis, yra pavojinga. Tačiau Ohmanas puikiai susitvarko su sunkia istorine medžiaga ir atskleidžia pokario kovų sudėtingumą be ideologinių štampų, neprarasdamas vertybinių kriterijų, bet ir neprimesdamas kategoriškų vertinimų. Iš esmės tai pasakojimas apie skaudų partizanų pralaimėjimą, kurio viena iš priežasčių buvo klastinga, bet ypač efektyvi agentų smogikų veikla. Smogikais vadinti specialieji sovietiniai agentai, kurių pagrindinis tikslas buvo įsiskverbti į partizanų būrius ir juos iš vidaus sunaikinti. Griebtis Vakarų Ukrainoje jau išbandytos agentų smogikų taktikos sovietai buvo priversti 1946 m., kai žlugo didelio masto karinės operacijos prieš partizanus.

Kartu filmas – tai pasakojimas apie išdavystę, nes daug smogikų buvo į nelaisvę paimti, o vėliau savanoriškai, klasta ar kankinimais užverbuoti partizanai. Vis dėlto šiurpina šios išdavystės mastai ir kaina: 1945–1953 m. Lietuvoje buvo apie 250 agentų smogikų, jie nužudė apie 500 partizanų, o klasta ištardė apie 600, kas sovietams padėjo sunaikinti daugiau nei 4000 ginkluoto pasipriešinimo dalyvių ir jų pagalbininkų. Patys NKVD vadovai agentus smogikus vertino kaip vieną iš pačių efektyviausių savo organizacijos įrankių slopinant partizanų pasipriešinimą Lietuvoje.

Filme gilinamasi į klausimą, kodėl smogikų veikla Lietuvoje buvo tokia sėkminga. Atskleidžiamos jų naudotos klastos strategijos, kurių efektyviausia buvo vadinamasis naujo agento „apdorojimas“. Atsidūręs tarp „savųjų“, partizanas dažnai, neįtardamas klastos, išduodavo savo kovos draugus. Po tokios apgaulės jam dažniausiai jau nebebūdavo kelio atgal ir jis tapdavo smogikų įkaitu. Filmas parodo, kad smogikai buvo įslaptinta ir puikiai aprūpinta bei organizuota sovietų saugumo struktūra, perpratusi partizanų ginkluotės, buities, bendravimo, folkloro subtilybes. Agentai smogikai stengdavosi verbuoti partizanų vadus, nes tai ypač smukdydavo eilinių partizanų moralinę būseną. Filme atskleidžiama tragiška vieno iš aukščiausio rango partizanų, buvusio Lietuvos kariuomenės karininko, Tigro rinktinės vado Jono Kimšto-Žygūno istorija. Nors klasta paimtas į nelaisvę Kimštas bandė persipjauti venas, 1952 m. jis tapo agentu Jurginu ir išdavė net dvidešimt partizanų. 1951 m. po agentų smogikų surengtos pasalos nuo kulkos krito ir legendinis partizanų vadas Juozas Lukša- Daumantas.

Filme apie savo gyvenimą kalba patys buvę agentai smogikai. Dažnai jų pasakojimuose susipina drąsa, neviltis, bejėgiškumas, melas ir išdavystė. Neįtikinamai skamba tvirtinimai, kad jie nekankindavo į nelaisvę paimtų partizanų, kai režisieriaus pateikiami archyviniai dokumentai liudija ką kita. Vis dėlto kai kurios šių žmonių istorijos verčia susimąstyti, kokia trapi buvo riba tarp išdaviko ir aukos. Štai buvęs partizanas, o vėliau agentas smogikas Juozas per sulaikymą bunkeryje bandė nusišauti, bet tik sunkiai susižeidė. Ligoninėje jis antrą kartą mėgino nusišauti sargybinio ginklu, bet apalpo. Išgydytas prievarta buvo užverbuotas smogiku. „O kur gi aš būčiau pabėgęs?“ – retoriškai klausia Juozas filmo pabaigoje.

Kas privertė šiuos žmones išduoti savo kovų draugus? „Reikėjo likti gyvam“, – sunkiai rinkdamas žodžius kalba buvęs agentas smogikas Jūra. Kitas pasakoja, kad jį pastūmėjo partizanų baudžiamosios akcijos prieš kaimo gyventojus. Vis dėlto žiūrint į agentų veidus nepalieka mintis, kad vienas iš svarbiausių motyvų tapti smogikais buvo baimė. Baimė, kad buvę kovos draugai atkeršys. Baimė, kad atsisakius kolaboruoti nukentės giminės ir artimieji. Baimė, kad patys neištvers enkavedistų kankinimų. Filmo pabaigoje režisierius klausia vieno iš buvusių smogikų, kaip su tokia praeitimi jis jaučiasi šiandienėje Lietuvoje? „Visą mano gyvenimą buvo vien įtampa“, – atsako šis. Tačiau filme pasakojama ir apie tuos partizanus, kurie net ir kankinami rinkosi lėtą mirtį, o ne išdavystę. Alternatyva išdavystei buvo, bet ji buvo pasiekiama tik labai stipriems žmonėms.

„Smogikai“ greičiausiai susilauks ultrapatriotiškų vertintojų kritikos už tai, kad neplėtoja didvyriško pasipriešinimo naratyvo, o gilinasi į pogrindžio pralaimėjimo, kolaboravimo, išdavysčių ir moralinių kolizijų klausimus. Tačiau būtent tai, kad filmas atsisako pateikti lengvai virškinamus ideologinius vertinimus, suteikia jam filosofinio ir moralinio gylio bei palieka žiūrovui teisę spręsti pačiam. Mąstantiems Lietuvos istorijos tyrinėtojams „Smogikai“ – tai kvietimas kritiškai vertinti savo praeitį ir viltingas pažadas, kad net skaudžiausi istorijos epizodai gali sulaukti mūsų supratimo.

Vienas iš nedidelių filmo trūkumų – platesnio pokario rezistencijos konteksto stygius. Kalbinami pašnekovai atstovauja vienai pusei, o koks buvo pačių partizanų požiūris į agentų smogikų veiklą, kodėl partizanai taip dažnai tapdavo jų klastos aukomis? Taip pat neaiškus smogikų likimas sovietmečiu ir šiandienėje Lietuvoje. Vis dėlto šiuos trūkumus su kaupu atperka nuoseklus ir įtikinantis pasakojimas, profesionalus operatorių darbas, įtaigus muzikos ir istorinių dokumentų naudojimas, dėmesys detalėms ir sugebėjimas kritiškai pristatyti unikalią, kontroversišką ir mums dar mažai žinomą istorinę medžiagą. Belieka tikėtis, kad švedų tyrėjas ir ateityje sėkmingai keliaus Lietuvos istorijos labirintais, rodydamas naujas kryptis mūsų istorinės dokumentikos kūrėjams.