Naujausias anglų scenaristo ir kino režisieriaus Guy Ritchie filmas „Rokenrola“ – stilingas ir ekspresyvus. Jis įkūnija patraukliausius šio režisieriaus kino bruožus: šmaikštų juodąjį humorą, dėmesį kino raiškos galimybėms, netikėtą, intrigų kupiną pasakojimą. „Rokenrolos“ siužetas panašus į kitų Ritchie filmų ir pasižymi įvykių bei dialogų gausa. Imigrantas iš Rusijos Jurijus vadovauja suktam ir pelningam verslui, kuris iš karto atkreipia vietinio mafijos boso Lenio Koulo dėmesį. Jurijus paskolina Leniui sėkmę nešantį paveikslą, kurį iš turtingiausio Londono gangsterio pavagia jo ekscentriškas posūnis Džonis Kvidas. Į šį siužetinį karkasą įsipina ir kitos smulkių Londono nusikaltėlių istorijos. Sunku išskirti pagrindinę siužetinę liniją, jos visos papildo ir pratęsia viena kitą. Rusų mafijos siužetinė linija, filme pasigirstanti rusų kalba susieja šį filmą su Ritchie „Vagišiais“ (2000), palietusiais iš Rusijos emigravusių banditų temą. Intriguojantis siužetas būdingas daugeliui režisieriaus filmų, verta paminėti kad ir 2005-aisiais pasirodžiusį „Revolverį“. Kurioziškais siužeto posūkiais, ekspresyvia kadrų ka ita stebina ir minėti „Vagišiai“, papirkę žiūrovus įsimintinais Benicio Del Toro ir Brado Pitto vaidmenimis.

„Rokenrolos“ stipriosios savybės – patrauklus individualizuotų personažų ansamblis: inteligentiškas gangsteris iš Rusijos, apsukri finansininkė, žavingas gėjus, tris kartus per metus spėjusi mirti (ir prisikelti) roko žvaigždė (itin įsimena jaunosios kartos anglų aktoriaus Toby Kebbello vaidyba), ekstravagantiški narkomanai, gauja kietų vyrukų. Filme veikia vos kelios moterys – gudri Jurijaus finansininkė Stela ir, anot Lenio Koulo, egzotiška Džunė. Režisierius yra prisipažinęs, kad iki šiol moteris jam – paslaptis, todėl jo filmuose moterų beveik nėra, jos tik šmėkšteli ekrane, likdamos anonimiškos, tolimos, lemtingos.

Viename garsiausių Ritchie filmų „Lok, stauk arba šauk“ (1998) visi veikėjai buvo vyrai, tad ir problemų spektras – savotiška prievartos filosofija – pabrėžtinai maskulistinis. Režisierius yra prisipažinęs, kad toleruoja prievartą kine, bet stengiasi nepaskandinti filmo kraujo klane. Populiarusis dainininkas Stingas, filme „Lok, stauk arba šauk“ suvaidinęs baro savininką JD, teigia, kad jam patinka, kaip režisierius vaizduoja prievartą: „Smurtas Guy Ritchie filmuose yra numanomas, o ne tiesmukai demonstruojamas ekrane.“

Dėmesiu moteriškumui, moters dvasinio pasaulio transformacijos problemai iš Guy Ritchie filmų konteksto stipriai išsiskiria komiška melodrama „Nublokšti“ (2002), kurioje suvaidino ir buvusi režisieriaus žmona, populiari dainininkė Madonna.

Dauguma Ritchie filmų, tarp jų ir „Rokenrola“, žiūrovui atrodo tarytum sudaryti vien iš antraeilių vaidmenų, tokį įspūdį sukelia pernelyg didelis pagrindinių personažų skaičius. Jie atrodo antraeiliai dėl gana nedidelių laiko atkarpų, kurias praleidžia ekrane. Šis pagrindinių personažų transformacijos į antraeilius efektas ypač ryškiai atsiskleidė pirmajame pilno metražo Guy Ritchie filme „Lok, stauk arba šauk“.

Personažų gausa nulemia ir naujausiame filme gvildenamų temų gausą: „Rokenrola“ – tai filmas ne tik apie gangsterių kasdienybę, bet ir apie šiuolaikinį Londoną – kultūros ir prekybos centrą. Ritchie paliečia ir ne vieną šiuolaikiniam pasauliui aktualią problemą. Tarp jų – netikėjimas heteroseksualia meile (filmo personažams vyrams moteris yra klastinga gundytoja, visų įmanomų nelaimių priežastis). Šalia vyro ir moters santykių linijos (žavingo finansininkės Stelos ir pono Vienas Du flirto) plėtojama žaisminga Gražuolio Bobo istorija, iškelianti homoseksualią meilę kaip alternatyvą.

Filme akivaizdus režisieriaus siekis išryškinti kino raiškos priemonių galimybes: netikėtus prasminius niuansus paryškina ekspresyvus montažas; naudojami neįprasti filmavimo rakursai; vaizdas pagreitinamas arba sulėtinamas. Pavyzdžiui, Stelai pasikalbėjus su Vienas Du, kamera iš pradžių sulėtina jos žingsnius, galiausiai priešingai, pagreitina vaizdą. Tokiu būdu dvi sekos – vaizdas ir garsas – veikia kaip harmoninga, viena kitai paklūstanti ir viena kitą papildanti sistema. Žaidžiama ir netikėtumo efektu: gausu netikėtų, kurioziškų siužeto posūkių. Ritchie mėgsta naudoti užkadrinį balsą, ypač ryškiai tai atsiskleidė filme „Revolveris“. Naujausiame filme balsas už kadro pristato pasakotoją, vieną iš personažų – Lenio Koulo dešiniąją ranką Arčį. Filmo pabaigoje Arčis atkeršys bosui, kuris pasirodo esąs išdavikas. Taigi filmą galima perskaityti ir kaip keršto istoriją.