Galėtų tokius filmus rodyti per Kalėdas. Visa šeima šiltai pabūtų kartu, mezganti mama stebėtųsi kiekvienu siužeto vingiu, nors ir nuspėjamu, o kiti šeimos nariai net nevalgytų baltos mišrainės ar silkės su morkomis. Tai būtų tiesiog nepadoru. Ir ne todėl, kad žiūrėdama „Keistą Bendžamino Batono istoriją“ visa šeima pradėtų išgyventi egzistencinius sukrėtimus ir susimąstytų apie kokio nors reiškinio prasmę. Ne. Todėl, kad taip retai tenka matyti filmą, kuris tiesiog imtų ir papasakotų istoriją. Keistą ir neįprastą. Labai žmogišką, nuoširdžią ir šiltą. Ir visai nesvarbu, kad priekabus žiūrovas nuspės, kaip ši istorija baigsis. Jei pradėsi tuo piktintis, prarasi malonumą.

Taip, filme daugybė kadrų, kuriuos jau kažkur esame matę, frazių, kurias jau tūkstantį kartų įvairiomis formomis sakė rašytojai ir kino kūrėjai. Tačiau režisierius Davidas Fincheris tai daro tarsi netyčia, subtiliai, su menininkui, o ne amatininkui būdingu jautrumu. Netrukus pasiduodi ramiam, pasaką primenančiam pasakojimo tonui. Nejučia ateina noras, kad tai būtų pirmas filmas, kurį žiūri gyvenime. Tada galima atsipalaiduoti ir be įkyrių minčių galvoje išgyventi keistą Bendžamino Batono istoriją.

Reikia protą kažkaip apgauti ir priversti jį tikėti tuo, ką matai: gimsta visas susiraukšlėjęs ir „negražus“ kūdikis. Jo motina gimdydama miršta. Tėvas, pasibaisėjęs neįprasta vaiko išvaizda, palieka jį ant pirmo pasitaikiusio namo laiptų, kur jį randa ir juo rūpintis pradeda jauna juodaodė. Netrukus visiems, o ir pačiam herojui paaiškėja, kad jis gimė senas ir metams bėgant jaunėja. Tokio žmogaus gyvenimas jau savaime yra įdomus ir žada daug netikėtumų. Nors Bendžaminas yra kitoks, jis keliauja ir nebijo gyventi, patirti džiaugsmo.

Turbūt todėl filmas ne vienam žiūrovui primins „Forestą Gampą“. Šio vaikino istorija taip pat neįtikėtina. Šilta ir paprasta. Tačiau „Forestas Gampas“ pernelyg naivus. Nuoširdus žioplys, kuris džiaugiasi kiekviena akimirka ir gyvena siaubingai įdomų lozungų persunktą gyvenimą, ir savo povyza artėja prie nutrinto Paulo Coelho „Alchemiko“.

Bendžaminas Batonas neplaukė per gyvenimą pasroviui – jis priiminėjo sprendimus, klydo, buvo ne kartą įsimylėjęs. Todėl, nors tai ir gali nuskambėti keistai, Bendžamino Batono istorija atrodo tikroviškesnė ir labiau primena gyvenimą nei Tomo Hankso herojaus odisėja.

Šią istoriją kadaise planavo pasakoti Stevenas Spielbergas, o Bendžaminą Batoną turėjo įkūnyti Tomas Cruise’as. Džiugu, kad mintis sukurti filmą pagal Franciso Scotto Fitzgeraldo novelę ilgai dūlėjo stalčiuose ir galų gale pateko į Davido Fincherio rankas. Jokių praeities intarpų, ašaringų ir viską apibendrinančių pabaigų. Vietoj šešiomis kameromis filmuotų neiškalbingo Cruise’o veido planų stebime santūrų Bradą Pittą, vietoj agresyvaus Johno Williamso orkestro girdime nepaprastai gražias ir jautrias Alexandre’o Desplato kompozicijas. Kuriama atmosfera – užburianti, aksominė, po rodomus horizontus norėtųsi truputį panardyti ir be streso plūduriuoti. Harmonija. Sentimentalu, bet ne lėkšta.

„Ketverių Kalėdų“, „Tamsos riterių“ ir „Dienų, kai sustoja Žemė“ kontekste tai atrodo taip natūralu ir tikra, kad netrukus užmiršti, jog Bendžaminas išgyvena kažką neįprasta, netikėta, nematyta. Jis keistas. Bet žmogus. Arthuras Clarkas prieš pasinerdamas į „2001 metų kosminę odisėją“ užsiminė, kad jo istorija yra gryna fantazija, „tikrovė, kaip visuomet, bus daug keistesnė“. Argi ne taip? „Vieni žino sagas. Vieni žino Shakespere’ą. Kiti yra mamos. O kai kurie šoka“, – sako Bendžaminas Batonas, visai tuo nesistebėdamas. Kodėl mes turėtume stebėtis, kad jis gimė senas ir metams bėgant eina vis jaunyn?

Su šiuo filmu reikia pabūti ilgiau. Vakare pasiklausyti garso takelio. Jis neprivers susimąstyti, bet gali sužadinti įdomių pastebėjimų. Ir nesvarbu, kad dauguma kritikų šį filmą nušvilps vadindami eiliniu sentimentaliu amerikiečių kūrinėliu, skirtu namų šeimininkėms pravirkdyti. Nesvarbu, kad kiti jį vadins naiviu, o treti prikaišios kur ne kur kyšančias klišes. Nepaisant visko, tai nėra stereotipinis filmas. O tokių iš už Atlanto 2008-aisiais bene nebuvo.