„Kūrybos mįslė”

„Kūrybos mįslė”

Galerija (2)

Lietuvių filmoteka

Kūrybos įtampos

Filmas „Kūrybos mįslė”
Idėjos autorė Birutė Karosienė | Režisierius ir operatorius Algirdas Tarvydas Dokumentinis, 54 min., 2012, Algirdo Tarvydo studija

Algirdo Tarvydo dokumentinis filmas apie skulptorę Dalią Matulaitę „Kūrybos mįslė“ pristato herojiškų užmojų menininkę ir jos darbus, kuriuos daugelis yra matę, bet gal ne visi žino autorę. Kaune stovi menininkės sukurtas „Stumbras“, Klaipėdoje – „Neringa“, Vilniuje – paminklas Lazdynų Pelėdai ir „Gražina“ prie Seimo. Paminėjau tik kelias miestų aikštėse stovinčias skulptūras. Jų yra daugiau ir ne tik didžiuosiuose miestuose, todėl kūrybinė filmo grupė – idėjos autorė Birutė Karosienė, režisierius ir operatorius Algirdas Tarvydas ir skulptorė Dalia Matulaitė – išsiruošia į kelionę po Lietuvą.

 

Kelionėje dažniausiai išryškėja veikėjų charakteriai, įvyksta lemtingi likimo posūkiai, bet filmo kūrėjus labiau domina ne gyvenimas, o kūryba. Todėl tai, kas būtų svarbu kelio filme, tampa nereikšminga brėžiant skulptūrų žemėlapį. Būtent skulptūros – nuo idėjos užuomazgos, formų paieškos, vietos parinkimo ir pastatymo – yra pagrindinės filmo herojės, o skulptorė tampa skirtingas istorines epochas ir kūrinius komentuojančia pasakotoja.

 

Būti savo kūrybos gidu nėra lengva užduotis. Viena vertus, kas geriau už autorių žino skulptūros kelią iš dirbtuvės į viešąją erdvę, kartais trunkantį metų metus. Kita vertus, skulptūra nėra žodžio menas, ir kiekvienas vertėjas – menininkas, menotyrininkas, žiūrovas – anksčiau ar vėliau susiduria su formos neišverčiamumu. „Skulptūra – tylioji formų muzika erdvėj“, – filme teigia menininkė. Kaip rasti jai adekvačią žodinę ir kinematografinę išraišką?

 

Ekskursija prasideda Kaune, Ąžuolyne, kur stovi Matulaitės diplominis darbas „Stumbras“. Tuometinį Dailės institutą menininkė baigė 1969 m., o skulptūra pastatyta tik po dešimtmečio. Po milžiniško bronzinio stumbro galva stovinti skulptorė pasakoja apie liaudies meno įtaką ir stumbrų eskizus Kauno zoologijos sode, prisimena skulptūros statymo peripetijas. Menininkė norėjo, kad „Stumbras“ stovėtų mieste – pramoninėje aplinkoje skulptūra „neštų kitą krūvį“, tačiau keturis kartus keitėsi numatyta vieta. Vis dėlto Vladislovui Mikučianiui pavyko apginti kūrinį nuo „partinių davatkų“.

 

Toliau filme keliaujama ne tik erdvėje, bet ir laike, laikantis chronologinio principo – nuo ankstesniųjų darbų judant prie vėlesniųjų. Tačiau filmo laikas nėra istorinis – veikiau mitologinis, ne brėžiantis perspektyvą, bet kas kartą įtvirtinantis archetipines reikšmes. Matulaitės menas skirtas amžinybei, jis kalba mitų, pasakų ir legendų kalba. Nors filmuojama dabartyje, šiandienos atspindžiai nėra svarbūs, nes skulptorė bando rasti universalų kūrinius jungiantį principą, atskleisti tėvynės temą „per ugnį ir vandenį“.

 

Geras pavyzdys – Klaipėdoje stovinti „Neringos“ skulptūra, sukurta 1972 metais. (Pokalbyje menininkė minėjo, kad tais metais susidegino Romas Kalanta ir tai ją labai paveikė.) Milžinė Neringa su žvejų laivais ant pečių stovi kaip nepalaužiamos Tėvynės meilės alegorija – galinga, monumentali, rūsti. Ir tik vienas šonu pakreiptas burlaivis suardo simetriją ir įneša dramatizmo.

 

Filmas vadinasi „Kūrybos mįslė“, ir nors per pristatymą Nacionalinėje galerijoje skulptorė sakė, kad „pačiam kūrėjui yra mįslė, kaip tą energiją, įvestą į kūrinį, pagauna kitas“, ir kad šios mįslės neįmanoma įminti, tačiau ir menininkė, ir režisierius deda daug pastangų, kad žiūrovas prie jos priartėtų. Pasakojimus apie paminklus (Ievai Simonaitytei – „Šventvakario Ėvė“, Lazdynų Pelėdai – „Seserys“) keičia vaizdai iš menininkės dirbtuvės, jos piešinių peržiūros, epizodas iš „Baltų meno“ parodos Rygoje atidarymo, skulptūros montavimo scenos. Skulptorė atskleidžia, kad „piešiant galima pamatyti, kaip kinta įtampos“, kad statiškos ir dinamiškos formos suderinimas bei suvaldymas – vienas iš svarbiausių jos kūrybos principų: priėjusi prie skulptūros Matulaitė rodo, kaip viršutinės kūno dalies statiką keičia įstrižai pakreiptų kojų dinamika. Vidinės darbo struktūros aiškinimas kartojasi prie kiekvieno kūrinio – atrodo, kad kamera turėtų stebėti ne menininkės gestus, o skulptūros masių judėjimą.

 

Režisierius seka skulptorės plėtojamą monumento logiką ir kartu su ja įtvirtina atmintį ženklinančias vertybines vertikales. Keliaujant nuo paminklo prie paminklo išryškėja svarbūs menininkės kūrybos ir asmenybės bruožai: pagarba savo šaknims, kultūrai (ypač ikikrikščioniškai), Lietuvos istorijos ir mitologijos herojų išaukštinimas, kuriančių ir kovojančių moterų monumentali ramybė ir drąsa. Dalia Matulaitė pati yra herojiškų moterų genties atstovė, kurios braižas atpažįstamas kiekviename kūrinyje. Nors pagrindinės filmo herojės yra skulptūros, menininkė tarsi iš naujo režisuoja jų istoriją ir interpretaciją. Kartu su režisieriumi Algirdu Tarvydu Dalia Matulaitė pastatė dar vieną paminklą. 


Publikuota: KINAS 2012 m. Nr. 1 (317)
 
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg