Nedideliame pajūrio miestelyje, tarp gyvybės ir mirties – žmogaus viešnagę žemėje įrėminančių polių, savo dienas leidžia jauna, simpatiška mergina Marina. Vieninteliai jos draugai – mirtinai sergantis tėtis ir gyvenimo pagundų bei gėrybių žiniuonė draugė Bela. Marina kiek užtruko pakeliui į moterystę (jai dvidešimt treji) ir tai jai kelia nerimą. Vyrai jos netraukia, moterys – žavi, bet nekelia geismo. Visas intymias paslaptis (tarkim, apie vyrišką pimpaliuką) Marina aptaria su tėčiu, bučinius treniruoja su drauge. Su tėčiu ji žiūri Davido Attenborough filmus apie gamtą. Abu lovoje žaidžia džiunglių gyvūnus, su tėvu Marina jaučiasi kaip namie ir todėl liūdnai filosofuoja. Tėčiui toks jos prisirišimas nepatinka – jam laikas iškeliauti ir jis norėtų, kad Marina daugiau bendrautų su žmonėmis. Draugė taip pat susirūpinusi: „Tau reikia vyro.“ Ji pasakoja savo sapnus apie peniais apkibusius medžius, Marinos akivaizdoje demonstratyviai bučiuojasi su meilužiu, flirtuoja su jos tėčiu. Slaugydama tėtį Marina pernelyg arti mirties, bet gyventi reikia. Gyvenimas pametėja atvykėlį inžinierių, su kuriuo Marina pagaliau atlieka moteriai privalomas iniciacijos apeigas – be didelio džiaugsmo, pažadų ar perspektyvų. Tėtis miršta, jo pelenus, kartu ir nugyvento drauge laiko švelnumą nusineša jūra. Prieš mirtį jis sakė: „Nekenčiu XX amžiaus, norėčiau išsinešti jį su savim. Esu vienišas bedievis, modernizmo ir vėlyvojo švietimo atlieka. Palieku tave vieną XXI amžiuje, neišmokęs jame gyventi.“

Jautrus ir savitas, tarp realizmo ir išmonės bei žaidimo balansuojančia kino kalba papasakotas Athinos Rachel Tsangari „Atenbergas“ – tikras delikatesas kino gurmanams. „Man patinka ši rami monotonija“, – sako Marina, stebėdama vangios jūros bangų sūpuoklėse snaudžiantį miestelį. Tačiau išoriškai nejudrią filmo buitį kartais keičia netikėti ir vaizduotę skatinantys atradimai. Emocijoms, rodos, pasiekus kritinį tašką, po kurio turėtų sekti panašioms istorijoms būdingos klišės – melodraminiai raudojimai ar saldūs pseudomonologai, ekrane staiga atsiranda savita, gyvūnų plastika paremta dviejų merginų choreografija – lyg iš kokio performansinio vaidinimo ar hepeningo. Jau pirmoji merginų bučinio scena pasibaigia nelauktu dviejų kačių kautynes ar žaidimą imituojančiu šokiu. „Tu – plėšrūnė“, – savo labiau patyrusiai draugei vėliau pasakys Marina. Nutraukdama jai nemalonų pokalbį, Marina ima dūkti lovoje su tėčiu imituodama džiunglių beždžiones ir mėgdžiodama paukščių balsus. Lyjant lietui, skambant liūdnai prancūziškai dainai, merginos žingsniuoja pro pulką abejingų jaunuolių, lyg būtų trumpam įkritusios į miuziklą apie tuščias meilės pastangas. Tai jungiama su į filmą įterptais Attenborough dokumentikos vaizdais bei santūria vaidyba (jokių pakylėtų išgyvenimų, aistrų, o mimika ar grimasos imituoja gyvūnus) ir sukuria trapaus, švelnaus pasaulio paveikslą. Pasaulio, kur žmogui reikalingas kitas ir kuriame jis galbūt nėra jau toks visažinis valdovas. „Jei galėčiau pasirinkti kitą – ne žmogaus egzistavimą, pasirinkčiau gorilas. Nieko nesieja stipresnis tarpusavio ryšys nei jų“, – sako išmintingas užkadrinis sero Davido balsas.

Filme beveik nėra atvirų emocijų – skurdi ašara nurieda Marinos veidu jūrai priimant pelenais virtusius tėčio palaikus. Tai tokia graikiškai herodotiška replika – viskas teka, visa kinta. Ilgas pabaigos kadras – bruzdanti darbo sūkuryje kasykla. Ir iškeliavusio Anapilin tėvo pastebėjimas: „Nusileido piemenys iš savo ganyklų, persėdo nuo arklių ant buldozerių, iškasė kasyklas, ir ėmė vaizduotis miesčioniais.“ XXI amžius, Europa.