Woody Allenas yra žanras. Tai ne tik režisierius ir aktorius, kurio braižą ir bruožus kino mėgėjai moka atmintinai. Allenas yra atskira kino kalbos kategorija. Kaip siaubo filmas. Filmas „Kad ir kas benutiktų“ – geriausias įrodymas. Tai filmas-parabolė, sudaigstytas iš skirtingų personažų istorijų, kurios atrodo kaip „teisingo gyvenimo“ parodijos. Nors visi vaidina tam tikro tipažo (pietiečio, žydo, genijaus, blondinės, menininkės ir t.t.) karikatūras, filmas dėl to nenukenčia. Gal net priešingai – seniai kine negirdėjau šitaip besijuokiančių žmonių. Ir taip beveik visą filmą! O svarbiausia, kad jam pasibaigus neliko nemalonaus tuštumos jausmo, kuris užplūsta po dažnos Holivudo komedijos, kai supranti, kad juokėsi tik tavo raumenys. „Kad ir kas benutiktų“ ne tik sugrąžina mus į Niujorką, bet ir primena ankstesnių Alleno filmų nuotaiką („Manhatanas“, „Anė Hol“). Senasis gerasis Allenas, dar neišsitaškęs į turistinius „Viki, Kristinos, Barselonos“ kadrus ar „Sensacijos“ mistifikacijas.

Filmo veiksmas sukasi aplink pagyvenusi mizantropą Borisą Jelnikovą. Angliškai jo pavardė skamba „Yellnikoff“ ir asocijuojasi su šaukiančiu žmogumi (to yell – šaukti). Amžiną bambeklį Jelnikovą įtaigiai suvaidino Larry Davidas, geriau žinomas kaip paties sukurto televizijos serialo „Pažabok savo entuziazmą“ veikėjas. Alleno filme jis – genialus fizikas, Nobelio premijos vos negavęs kvantinės fizikos specialistas, kuriam jį supantys žmonės atrodo silpnapročiai „žemės kirminai“. Jis vienintelis sugeba matyti visumą ir iš ekrano kreiptis į žiūrovus – nenuostabu, kad draugai nesupranta, su kuo jis kalba. Jis mėgsta pamokslauti ir daužyti šachmatų lenta per galvą žiopliems mokiniams.

Boriso išvaizda ir tipažas primena režisieriaus alter ego, nors pats Allenas interviu minėjo, kad nebūtų galėjęs suvaidinti Jelnikovo. Mat fizikos genijus perdėm save aukština, o Woody dažniausiai vaidina sutrikusius ir nepasitikinčius tipelius. Šį scenarijų Allenas rašė prieš trisdešimt metų galvodamas apie Zero Mostelį, bet planus sugriovė netikėta aktoriaus mirtis. Vis dėlto režisieriaus ir aktoriaus gretinimo tikriausiai nebus išvengta – ir ne tik dėl akiniuoto niurzglio įvaizdžio, bet dėl sugebėjimo „išlįsti“ iš kadro, pakomentuoti siužetą ir filosofiškai apibendrinti „gyvenimo pamokas“.

Svarbiausia filmo mintis – reikia vertinti viską, kas bent kiek praskaidrina tavo nykią egzistenciją („whatever works“). Šalin moralinius tabu – kol tai niekam nekenkia. Jei nepavyksta užmušti nuobodulio, galima pabandyt užmušti save. O jei ir tai nepavyksta, reikia geriau įsižiūrėti į žmogų, ant kurio nukritai šokdamas pro langą. Gal tai – tavo naujoji meilė? Tokio žodžio Jelnikovas nežino. „Žemės kirminai“ nesutverti ilgam ir laimingam gyvenimui. Todėl prestižinio universiteto profesorius nusprendžia skirtis su žmona – ji pernelyg gerai jam tinka! Visos šios situacijos ne tiek parodomos, kiek išberiamos greitakalbe kaip kulkosvaidžiu. Tarsi kalba (tiksliau, sarkazmas) būtų tas neskęstantis šiaudas. „Klišė!“ – tuoj pat suriktų Jelnikovas. Tačiau tai ir yra svarbiausia „Alleno žanro“ ypatybė – kalbos ir vaizdo prasilenkimai. Kai rafinuotu Jelnikovo žargonu ciniškai prabyla saldi blondinė – negali patikėti nei akimis, nei ausimis.

Beje, apie blondinę. Ji, kaip ir viskas šiame filme, atsirado tarsi iš niekur. Ir čia jau pasiteisina lietuviškas filmo pavadinimas „kas benutiktų“. Žmonės tiesiog įkrenta į kitų gyvenimus. Naivi pietinių valstijų grožio konkursų nugalėtoja Melodi pabėga iš namų ir kone per jėgą įsiprašo į Boriso butą – tik valandėlei, nes kitaip jai kils pavojus tapti „azijiete prostitute“. Senas bambeklis visaip purtosi, kol pagaliau pripranta prie Melodi banalybių ir nuoširdaus tikėjimo jo genialumu. Paradoksų karuselė įsisuka. Paskui bėglę dukrą į Niujorką atkeliauja vyro palikta jos motina, o galiausiai ir kaltės graužiamas tėvas. Jei tikitės moralų ar paklydusių avelių mekenimo – veltui. Paklydėliai su džiaugsmu puola tyrinėti laisvą metropolio bohemos gyvenimą ir atranda save netikėčiausiose vietose.

Kino kritikas Kennethas Turanas filmo recenzijoje kritikavo „plokščius“ personažus ir perdėm naivų „egzistencializmą“. Pasak Turano, ankstyvųjų Alleno filmų personažai buvo ne tik komiški ir ciniški nevykėliai, bet ir žmonės. Dabar „žmoniškumui“ (ar gyvenimiškumui?) tiesiog neliko vietos. Taip, psichologine prasme tokie charakterių pasikeitimai ir siužeto posūkiai sunkiai tikėtini. Bet argi Allenui kada nors rūpėjo tiesa? Jam svarbiausia, kas vyksta jo galvoje ir kaip savo fantazijomis užmušti nemalonią realybę. Išstumti pro langą. Todėl „Alleno žanro“ gerbėjai tikrai neliks nusivylę.