Šeimos tradicija - puoselėti brangų palikimą

„Kinematografiniame vaidi­nime" buvo parodyta apie 15 restauruotų Mélièso filmų, juos lydėjo šmaikštūs, žaismingi jo pro­anūkės Marie-Hélène Lehérissey-Méliès pasakojimai bei komenta­rai ir proproanūkio Lavvrence'o Lehérissey-Méliès fortepijoninės improvizacijos kiekvieno siužeto tema. Taip prancūzų televizijos TFI darbuotoja ir jos sūnus, pia­nistas bei kompozitorius, tęsia šei­mos tradiciją - saugoti ir skleisti talentingojo protėvio palikimą.

Šią misiją pradėjo dar Mélièso anūkė Madeleine, nuo mažens gyvenusi su seneliu. Ji prisiminė, kad 1929 m. „Salle Pleyel" senelio garbei surengtam vakarui pavy­ko atrasti tik 8 filmus - daugumą sunaikino jis pats arba jie dingo Pirmojo pasaulinio karo metais. Filmų paieškas pradėjusi dar 1949-aisiais, 1961 m. (Mélièso gimimo šimtmečio proga) Made­leine Malthéte-Méliès su savo vyru René įkūrė asociaciją „Les Amis de Georgės Méliès – Cinémathèque Méliès". Jos tikslas - rasti, išsaugo­ti, restauruoti ir rodyti Georges'o Mélièso filmus. Iki šiol jau atrasta 211 filmų (iš maždaug 520 sukur­tų). Šešis dešimtmečius trukęs pa­siaukojusių artimų žmonių darbas davė rezultatų - dabar Mélièsas yra vienas iš kino pionierių, kurio filmai geriausiai išsaugoti.

Pirmoji mokslinė fantastika žavi ir šiandien

Praėjus 109 metams nuo pa­sirodymo ekranuose vėl galime išvysti visiškai restauruotą spal­votą „Kelionės į Mėnulį" („Le Voyage dans la lune") versiją. Filmą, kuris buvo laikytas din­gusiu, 2010 m. prikėlė naujam gyvenimui du pasauliniai filmų restauravimo ekspertai, dvi pel­no nesiekiančios organizacijos -„Groupama Gan Foundation for Cinema" ir „Technicolor Foun­dation for Cinema Heritage". Pa­sinaudojus pažangiomis skaitme­ninėmis technologijomis vienas po kito buvo atkurti ir sudėti 13 375 kadrų fragmentai. Grupės AIR na­riai sukūrė filmo muzikinį takelį. Pernai pirmą kartą parodytas Kanų kino festivalio atidarymo ceremonijoje, filmas apkeliavo jau per 40 šalių.

„Kelionę į Mėnulį" Mélièsas nufilmavo t902 m. gegužę. Buvo išleistos dvi versijos: nespalvota ir spalvota, kur kiekvienas kadras nuspalvintas rankomis. Pagal tuos laikus tai buvo ilgas filmas -apie 16 minučių - ir jis sulaukė didelio tarptautinio pasisekimo. Bet pirmoji kino istorijoje „bomba" taip pat buvo ir vagiama, ir pla­gijuojama. Nors Mélièsas 1923 m. sudegino savo filmų negatyvus, nespalvota versija išliko. Tačiau spalvota versija laikyta dingusia. 1993 m. originali filmo juosta atsirado Barselonoje - privatus kolekcininkas ją padovanojo Katalonų filmotekai (Filmoteca de Catalunya). Deja, ji buvo labai nu­kentėjusi. Pagal mainų programą ją perėmė „Lobster Films", ir po dvejų metų kantraus restaurato­rių darbo pradėjo matytis vaizdų fragmentai. Tačiau turėjo praeiti dar aštuoneri metai, kad nauja pažangesnė technologija leistų tęsti pradėtą restauraciją. „Ke­lionė į Mėnulį" - pirmasis filmas, kurį UNESCO įtraukė į pasaulinį paveldą (2002).

Sujungęs epochas

Georges'as Mėliėsas nuo 1896 iki 1913 metų sukūrė ir parodė 520 filmų, daugumoje pats ir vaidi­no. Jis suvokė kiną kaip originalią kūrybą, kaip nuostabią priemonę išreikšti savo kūrybines idėjas. Net ir po daugiau kaip šimto metų jo filmus įdomu žiūrėti.

Nuo mažumės gražiai piešęs, kūręs puikias marionetes, Geor­ges'as norėjo studijuoti tapybą, bet turėjo nusileisti tėvui ir dalinti savo laiką tarp privačių dailės pa­mokų ir klestinčio šeimos avalynės verslo. 1884 m. išsiųstas į Londoną steigti batų fabriko filialo, Mėliėsas susidomėjo magija. Jį pakerėjo garsiausias tų laikų iliuzionistas Johnas Nevilas Maskelyne'as, kurio teatre Mélièsas lankėsi kas vakarą. Pora metų praktikos - ir Mélièsas jau rodė triukus viešai, o 1885 m. įvykusios vedybos su turtingų draugų dukra Eugėnie Genin leido jam visiškai atsidėti savo pomėgiui, 1888 m., tėvui pasitraukus iš verslo, jis pardavė savo dalį broliams, o pats Paryžiu­je, Italų bulvare, nusipirko teatrą. „Théatre Robert Houdin" Mélièsas rodė savo iliuzionistinius triukus, pamažu paversdamas juos dides­niais ar mažesniais spektakliais. Per devynerius metus jis parodė žiūrovams maždaug trisdešimt naujų spektaklių, buvo teatro direktorius, pagrindinis aktorius, režisierius, scenografas, kostiumininkas.

Susidomėjimas kinu neatė­jo staiga. Dar iki pirmos viešos brolių Lumiėre'ų filmų peržiūros Paryžiaus „Grand Café", Meliesas eksperimentavo su skaidrių pro­jekcijomis. Tačiau būtent 1895 m. gruodžio 28-ąją, sėdėdamas už­temdytame kambaryje ir stebėda­mas, kaip brolių Lumiére'ų išra­dimas - aparatas, kuris filmavo, įamžino ir projektavo judančius vaizdus šešiolikos kadrų per se­kundę greičiu, - pakeri publiką, jis panoro įvaldyti tuos kerus. Broliai Lumiére'ai savo išrastos kino kameros jam nepardavė, nors Mélièsas pasiūlė net 10 tūks­tančių frankų. Tačiau Mélièsui pa­vyko Londone nusipirkti kelių fil­mų kopijas ir paprastesnį Roberto W. Paulo projektorių, kurį jis pa­tobulino. Taip filmų rodymas tapo integralia jo teatro spektaklių da­limi. Netrukus rinkoje pasirodė įvairios kino kameros, o Mélièsas 1896 m. vidury susuko pirmą savo filmuką (mažiau nei minutės truk­mės „Kortų partiją", „Une partie des cartes"). Jame vaidino pats Mélièsas, jo brolis Gastonas ir pora draugų. Filmavo ir daugiau „gyvenimo vaizdelių", o netrukus pradėjo kurti kitokį kiną - „scénes composées", t. y. vaidybinį, su ak­toriais, mizanscenomis, scenogra­fija, kostiumais, grimu ir triukais. Kiną, kurį dabar tęsia kad ir Stevenas Spielbergas.

Kino spindesys ir skurdas

Šeimai priklausančiame skly­pe Paryžiaus priemiestyje Montrėjuje (Montreuil) 1897 m. pa­vasarį Mélièsas pastatė ir įrengė pirmą pasaulyje kino paviljoną, primenantį didelį šiltnamį, nes jo stogas ir sienos buvo iš sti­klo. Tais pačiais metais įkūrė ir kino studiją „Star Film". Per kitus 15 metų (1896-1913) jis išbandė praktiškai visus žanrus: nuo politinių aktualijų ir doku­mentikos (kurią suprato kaip įvykių atkūrimą, o ne fiksavi­mą) iki pasakų, triukų, kelionių, erotinių, siaubo filmų. Pirmas Europoje (antras pasaulyje) kūrė kino reklamas, yra pripažintas mokslinės fantastikos pradinin­ku. Mélièso kinas - autorinis: jis pats rašė istorijas (trumpučius scenarijus), statė dekoracijas, rinko apšvietimą, pats režisavo, vaidino, montavo, platino ir pro­pagavo savo filmus.

Kuo Mélièso filmai buvo popu­liaresni, tuo daugiau jis kentėjo nuo piratavimo (ypač JAV) - auto­rių tepasiekdavo maža pelno dalis. Namie ant kulnų lipo konkurentai.

Finansinė ir meninė nepriklauso­mybė - puiku, tačiau kinas augo ir keitėsi, o Mélièsas nebespėjo su laiku. įsteigęs vieną pirmųjų pa­saulyje kino kompanijų, jis prisi­dėjo prie kino raidos, o kartu tapo šio proceso auka.

Kritiški Mélièsui buvo 1913 metai: mirė žmona, jis praktiškai bankrutavo. Tik prasidėjęs karas sustabdė patalpų konfiskavimą: paviljonas Montrėjuje bei „Star Film" atiteko konkurentams - „Pathė" kompanijai 1923-aisiais. Tais pačiais metais buvo nugriautas „Théatre Robert Houdin". Apimtas nevilties Meliesas sudegino filmų negatyvus bei didesnę dalį deko­racijų ir kostiumų (apie 400 juos­tų, Mélièso teatrą ir studiją karo metais perėmus kariškiams, buvo perdirbtos ir panaudotos kareiviš­kų batų kulnams dar 1917-aisiais).

1925 m. su antrąja žmona, dau­gelio savo filmų žvaigžde Jeanne d'Alcy jis įsigijo žaislų bei saldu­mynų kioskelį Monparnaso gele­žinkelio stotyje. Čia 1929-aisiais jį ir pastebėjo vienas pirmųjų sinefilų, paskatinęs visuomenę pagerbti vieną iš kino pradininkų vakaru „Salle Pleyel". Septyniasdešimt­mečio proga Georges'as Mélièsas buvo apdovanotas Garbės legiono kryžiumi, jam paskirtas butas kinematografininkų namuose Orli. Čia jis gyveno su žmona ir anūke iki pat mirties 1938 m. sausio 21 dieną.

Kas telpa į kadrą

Mélièso filmų stilistika atėjo iš puikios, nekaltos belle époque: jie komiški, ironiški, bet ne ciniški. Vis dėlto būtų neteisinga ver­tinti jį tik kaip iliuzionistą, ku­ris teatro triukus pritaikė kine. Meliesas sukūrė tai, ką dabar vadiname kino reginiu. Kinas jam turi būti dėkingas už daug ką: naujus žanrus, daugybę fil­mavimo technologijos atradimų-pirmiausia specialiųjų efektų, ku­rie kine buvo taikyti beveik šimtą metų. Jis buvo tikras kino režisū­ros meistras - galėjo papasakoti istoriją viena scena, kai kitiems būtų prireikę tuzino.