Vaidybinius filmus lenkai vadina filmy fabularne. Skamba pasakiškai, ar ne? Gdynėje iš tiesų dažnai apima nerealumo jausmas. Įpratau veik po kiekvieno seanso pasivaikščioti betonine promenada palei jūrą, kad ką tik žiūrėtas filmas „susigulėtų“. Tokių, kuriems apgalvoti būtų pritrūkę promenados pirmyn–atgal ilgio (sakyčiau, kokių 3000 žingsnių), vos keli: „Trys minutės. 21:37“ („Trzy minuty. 21:37“, rež. Maciej Ślesicki), po kurio drebėjo rankos, ir didelės balto arklio akys ilgam įsmigo į širdį; „Lopšinė“ („Kołysanka“, rež. Juliusz Machulski), per kurį taip juokėmės, kad vos neiškritome iš mėlynųjų kėdžių, jis užkrėtė šėlsmu ir dūkimu tam vakarui ir dar kitai dienai; „Pagaminta Lenkijo je“ („Made in Poland“, rež. Przemysław Wojcieszek), nukratęs jaunatviško maišto elektros srove ir susirikiavęs atminty poezijos eilutėmis... Mano favoritai pagrindinių prizų negavo.

Nugalėtojai buvo staigmena. Pati ceremonija priminė medalių už žygdarbius išdalijimą. Du prisegti filmams apie stiprias moteris. Vienas filmui apie du silpnus (ar vis dėlto stiprius?) vyrus. Joana per karą slėpė žydų mergaitę, rizikuodama savo gyvybe („Joanna“, rež. Feliks Falk – geriausias scenarijus, geriausia režisūra). Rožytei sovietmečiu teko slaptosios agentės vaidmuo, leidęs jai atsiskleisti ir kaip asmenybei („Rožytė“, „Różyczka“, rež. Jan Kidawa-Błoński, – Auksinis liūtas už geriausią metų filmą, geriausias moters vaidmuo). Iš kariumenės grįžusiam Janekui tenka rinktis, kieno pusėn stoti – geriausio draugo Michalo ar mafijos („Krikštynos“, „Chrzest“, rež. Marcin Wrona, – Sidabrinis liūtas, geriausi vyrų vaidmenys). Dar už grožį (geriausia scenografija, geriausias operatoriaus darbas) apdovanotas romantiškas pasakojimas „Venecija“ („Wenecja“, rež. Jan Jakub Kolski), kuriame sužibo jaunoji lenkų kino žvaigždutė – šviesiaplaukis berniukas Marcinas Walewskis (dar ir filme „Trys minutės. 21:37“).

Iš 40-ies kandidatų į konkursinę festivalio programą atrinkta 20 filmų. Maždaug pusė jų – debiutiniai režisierių darbai. Lenkų kino institutas vis energingiau remia pradedančius kūrėjus. Dalyvavimas festivalio konkursinėje programoje gali jiems tapti tramplinu į didžiuosius ekranus arba į užsienio festivalius. Čia išsiskyrė už geriausią debiutą ir spaudos prizu apdovanotas filmas „Erratum“ (rež. Marek Lechki), pasakojantis jauno vyro sugrįžimą į gimtąjį miestelį, taip pat pas tėvą, su kuriuo seniai nutraukti ryšiai. Filme „Kačių motina Teresė“ („Matka Teresa od kotów“, rež. Paweł Sala) atgal atsukamos dienos, savaitės, mėnesiai, subtiliai ieškant įvykdyto žiauraus nusikaltimo ištakų. Rodos, nieko ypatingo, bet kažkas neleidžia pamiršti šios istorijos iki šiol. Ir dar – kalbama, kad geriausias šių metų lenkų filmas (beje, irgi debiutas) Gdynėje nebuvo parodytas (išimtas iš programos paskutinę minutę). Jaunos režisierės Agnieszkos Łukasiak juostos „Tarp dviejų ugnių“ („Dwa ognie“) premjera įvyks rudenį Venecijoje.

Lenkų kino festivalis Gdynėje – savaitė, atspindinti lenkų kino metus. Šie metai dar trumpesni (dėl paankstintos festivalio datos), bet neįtikėtinai turtingi. Mėginu įsivaizduoti kažką panašaus pas mus: Lietuvių kino savaitė Nidoje. Arba Pervalkoje... Skamba pasakiškai, ar ne?