Dokumentikos ir muzikinių filmų kūrimo baruose galėjome pasikliauti sava režisūra, ypač kai į kolektyvą įsijungė Leningrade (dab. Sankt Peterburgas) režisūros mokslus baigusi ir aukštąjį muzikinį išsilavinimą turinti Jadvyga Janulevičiūtė, bet vaidybinio filmo baruose buvo išvarytos tik pirmosios vagos. Ir su pavydu galėjome žvelgti į Lietuvos kino studijoje režisierių sukurtus darbus. O kodėl jų nepakvietus pasidarbuoti pas mus? Nutaikęs progą, Lietuvos kinematografininkų sąjungos suvažiavime tai ir padariau.

Pasiūlymas sukėlė gyvą atgarsį. Pirmasis debiutavo Arūnas Žebriūnas. 1969 m. jis pas mus pastatė trumpametražį vaidybinį filmą „Mirtis ir vyšnios medis“. Šioje kino juostoje režisierius pasisako už būtinybę išsaugoti vaiko sieloje poreikį grožiui, tiesai. Vaidino mažoji aktorė Inga Mickytė. Scenarijų pagal anglų rašytojo Herberto Ernesto Bateso novelę parašė pats režisierius. Susilaukęs palankaus kino kritikų įvertinimo, pelnęs diplomą Pabaltijo ir Baltarusijos filmų festivalyje, Maskvoje filmas įstrigo. Poetinės stilistikos, humanistine mintimi persunktas filmas aiškiai kirtosi su to meto ideologinėmis doktrinomis...

Po A. Žebriūno debiuto dirbome šia kryptimi toliau. Tačiau suvokėme, kad agituodami Kino studijos režisierius turime pateikti jiems savo užsakymus. Sumaniau pakalbinti patį Lietuvos kino studijos meno vadovą Vytautą Žalakevičių. Aišku, siužetais iš sovietinio gyvenimo kasdienybės jo nesudominsi. Reikia sumąstyti kokią nors romantinio pobūdžio temą, kurioje vyrautų, tarkim, revoliucijos realijos. Taip ir pasielgiau. Ruošdamasis pokalbiui su režisieriumi, pasiekusiu tuometinės šlovės zenitą filmu „Niekas nenorėjo mirti“, jau šį bei tą žinojau ir apie iškilusias užkardas naujiems jo kūrybiniams sumanymams, todėl maniau, kad tikimybė sudominti Žalakevičių darbu televizijoje yra.

Tačiau žinojau ne visas peripetijas. Pasirodo, tuomet buvo atmestas jo sumanymas sukurti filmą apie Staliną. Nesulaukė dėmesio ir paraiška ekranizuoti Fiodoro Dostojevskio „Kipšus“. Pasiūlymą ekranizuoti Thomo Manno romaną „Užburtas kalnas“ „Mosfilmo“ vadovybė taip pat ignoravo. Užtat jį buvo bandoma sudominti generolo Jono Žemaičio byla. Tačiau šios temos atsisakė pats Žalakevičius. Susiklosčius sudėtingai situacijai, kai po „Niekas nenorėjo mirti“ šlovės sistema už tą sėkmę, paties režisieriaus žodžiais tariant, „nesuteikė jam indulgencijos“, jis, „Mosfilme“ gavęs pasiūlymų kurti filmus, kuriuose dominuoja Lotynų Amerikos revoliucinė situacija, jau rengėsi palikti Lietuvos kino studiją. Pirmame pokalbyje radome bendrą kalbą. Net nenutuokdamas, kad Žalakevičius pasinėręs į revoliucines realijas, pasiūliau temą apie lietuvių dalyvavimą Ispanijos pilietiniame kare. Buvau perskaitęs anglų kalba Ernesto Hemingway’aus romaną „Kam skambina varpai“. Knyga paliko gilų įspūdį. Priminiau tai ir režisieriui. Maestro pažadėjo pagalvoti. Susiskambinome po dviejų savaičių. Jis sakėsi turįs revoliucinę temą, bet ji susijusi su Lotynų Amerikos šalimi Kolumbija. Po tam tikrų pasvarstymų sutikau su režisieriaus pasiūlymu, – juk tuo metu pasaulyje plačiai skambėjo Che Guevaros vardas. Paraiška be lietuviškų akcentų, bet problematika aktuali, ir bus priimtina ne tik mums, bet ir Maskvai...

Po dviejų mėnesių Žalakevičius įteikė scenarijų „Visa teisybė apie Kolumbą“. Jį perskaitėme kaip nepaprastai įdomų, kinematografiškai parašytą nedidelės apimties romaną. Viskas išdėstyta tiksliai, logiškai, sodriais štrichais pateikti herojų veiksmų psichologiniai motyvai, veiksmas rutuliojamas augant dramaturginei įtampai. Iš daugybės scenarijų, analizuotų dirbant šioje srityje dvidešimt metų, tai buvo įdomiausia ir jokių pataisų nereikalaujanti kinematografinė literatūra. „Kolumbo“ scenarijus – tai savotiška alegorija apie tvirtos dvasios žmones, kurie ir sunkiausių išbandymų valandą neišduoda savo idealų. Planuose šis darbas figūravo kaip trumpametražis filmas, tad Maskvoje Vyriausiajai vietinių radijo ir televizijos programų pasikeitimo valdybai privalėjome pateikti tik paraišką, scenarijaus tvirtinti nereikėjo (nors filmuojant „Kolumbas“ išsitempė iki pilnametražio), Komiteto kolegijoje jis buvo patvirtintas be jokių pastabų. Filmuojant režisieriaus, operatoriaus Donato Pečiūros ir ypač dailininko Vytauto Kalinausko pastangomis metaforinis filmo elementas pasipildė naujomis detalėmis.

Įžanginiai kadrai buvo nufilmuoti prie Vilniaus Aušros vartų gynybinės sienos, imituojančios Lotynų Amerikos miestelio gatvę. Čia policija sulaiko porą saulėje įdegusių sukilėlių – Pablą (Juozas Budraitis) ir Pedrą (Petras Piaulokas). Jie grįžta iš konspiracinio buto, kur abu sužinojo liūdną naujieną – mirė revoliucijos vadas Kolumbas. Jei šią tiesą sužinos represinės struktūros – pasipriešinimui galas. Juk Kolumbas – tai revoliucijos vėliava, o ji privalo plevėsuoti. Tolesni filmo įvykiai plėtojasi kalėjime, kurio svarbiausias įvaizdis – grotos. Čia net sunku susigaudyti, kas yra šiapus, kas anapus grotų, t. y. kas tardytojai ir kas tardomieji. Atrodo, kad čia visi kaliniai, net koridoriuje trypčiojantis žirgas. Prižiūrėtojai taip pat yra laisvi tik sąlygiškai. Kapitonui Padrilijui (Bronius Babkauskas) žūtbūt reikia sužinoti, kur slepiasi sukilėlių vadas, bet į visus jo klausimus Pablas atsako: „Kolumbas kalnuose“. Niekuo negelbsti kartkartėmis pasirodantis ir kalinį apklausiantis prokuroras (Regimantas Adomaitis). Pablas prirakintas prie kankinimo stalo. Įjungta kankinimo aparatūra nepalaužia revoliucionieriaus valios. Jis tik baiminasi, kad nepalūžtų negaluojantis ir mirtinai kankinimų bijantis Pedras... Režisierius baigia šią istoriją kapitono išprotėjimu. Taigi Pablas priverčia kankintoją prisipažinti pralaimėjus, – suvyniotas į tramdomuosius marškinius, Padrilijas tampa savotiška mumija ir nunešamas į kampą, kur jau stovi kelios mumijos. Ezopo kalba tai reiškia, kad panašus galas laukia kiekvieno egzekutoriaus. Tai – savotiškas hiperbolizuotas nuosprendis totalitarizmo sistemai. Kritikai teigia, kad „Kolumbas“ buvo savotiškas tramplinas Žalakevičiui kelyje į „Mosfilme“ kurtą filmą „Tas saldus žodis laisvė“. Galbūt. Bet tai savarankiškas ir neginčijamas kino meno kūrinys. Ir atitinkantis televizijos reikalavimus – išlaikęs laiko, veiksmo ir vietos vienumą.

Per Lietuvos televiziją parodytas filmas susilaukė šilto kritikų vertinimo. Tačiau buvo akivaizdu, kad jo alegoriškumas sunkiai telpa į ideologizuotų televizijos programų rėmus. Į Maskvą Valdybai filmą nuvežėme 1971-ųjų sausį. Po peržiūros, į kurią sugužėjo daug Valdybos darbuotojų, susilaukėme komplimentų, bet galutinio žodžio niekas netarė, nes Valdybos viršininkas A. Dmitriukas, kaip mums pranešė, negalėjęs dalyvauti. Tai jau kažkoks įtartinas žaidimas, pagalvojau. Pasibaigus aptarimui režisierius pasikvietė filmo direktorių ir mane į savo apartamentus (tuo metu Žalakevičius „Mosfilme“ ruošėsi filmuoti „Tas saldus žodis laisvė“) ir surengė šaunią vakarienę. Jaučiau, kad filmą laistyti dar anksti, nors apie tai vaišių šeimininkui ir neprasitariau. Bėgo savaitės, mėnesiai. „Kolumbas“, kaip mus informavo kuratorė, gulįs ant lentynos TSRS Valstybinio radijo ir televizijos pirmininko Sergejaus Lapino kabinete ir laukiąs jo peržiūros. Lapinas buvo savotiškas šalies propagandos ministras, Leonido Brežnevo dešinioji ranka. O kada jis teiksis peržiūrėti mūsų filmą, – nežinia. Sykį, būdamas komandiruotėje Maskvoje ir apsilankęs centriniuose televizijos rūmuose, pasiteiravau atsakingo darbuotojo, kada pagaliau spręsis Žalakevičiaus filmo likimas. Jis nusišypsojo ir geranoriškai patarė man šio klausimo nekelti. Tegu, girdi, guli ant lentynos, nes peržiūros rezultatai neprognozuojami. Supratau, kad po mūsų „Telefilmo“ pamatais tiksi uždelsto veikimo mina.

Apie „Kolumbo“ peržiūrą Maskvoje ir jos rezultatus 1971 liepą neoficialiai mane informavo „Telefilmo“ vyriausioji režisierė Stanislava Borisienė, Komiteto kolegijos narė. Peržiūra įvykusi maždaug prieš savaitę, į savo kabinetą Lapinas pasikvietęs tuomet „Mosfilme“ dirbusį Žalakevičių. Peržiūroje buvo leista dalyvauti ir filmo dailininkui Kalinauskui. Tekstą rusų kalba skaitė režisierius. Po peržiūros buvo pasikeista nuomonėmis. Kai kuriems Lapino teiginiams Žalakevičius, gindamas filmą, išdrįso paprieštarauti. Lapinas į debatus nesileidęs ir diskusijos baigėsi verdiktu – kol jis sėdėsiąs šiame krėsle, Sovietų Sąjungos žiūrovai filmo nematys. Borisienės žodžiais, po peržiūros Lapinas paskambinęs į Vilnių, tačiau ne mūsų pirmininkui, o tiesiog į Lietuvos komunistų partijos centro komitetą, be abejo, vienam iš sekretorių, ir pareiškęs, jog Lietuvos „Telefilme“ vyksta negeri dalykai. Netrukus mane pasi- kvietė ne kuruojantis „Telefilmą“ Televizijos komiteto pirmininkas Jonas Januitis, su kuriuo, tapus naujo kinematografinio padalinio vadovu, tekdavo kiekvieną savaitę spręsti sudėtingus filmų gamybos klausimus, o pirmininko pavaduotojas Feliksas Mačianskas, ir informavo, kad reikia ruoštis svarstymui – turiu parengti ataskaitą. Pirmininkas apie „Kolumbo“ bylą man nepratarė nė žodžio, tik sykį, kai jo kabinete tarėmės dėl kitų metų filmų gamybos planų, o aš bandžiau apginti vieną temą, šefas ją išbraukė ir savo nuosprendį argumentavo „Kolumbo“ nesėkme: „Kad tu žinotum, kiek nemalonumų man pridarei su tuo filmu...“

Daugiau kaip tris dešimtmečius dirbau su Januičiu. Visada jį matydavau principingai, dalykiškai, su žemaitišku charakteriu sprendžiantį sudėtingas problemas, o tąkart liūdnas vadovo tonas parodė, kad ir jis pažeidžiamas. Suprantu, kad Lapino skambutis aukštesnei instancijai, aplenkiant pirmininką, nieko gero jam nežadėjo. Tai lyg ženklas, kad tavo valdose ne viskas gerai. Borisienė papasakojo, kad pirmininkas buvo nusprendęs, pats ar verčiamas aukštesnių instancijų, „Telefilme“ daryti esminius pertvarkymus. Tačiau, aptarimui rengiantis visą pusmetį, situacija keitėsi, ir pirminio projekto buvo atsisakyta. Šiuo atveju būtina žvilgtelėti, ką apie „Kolumbą“ savo memuarų knygoje „Užvakar ir šiandien“ rašė Januitis: „Kartą, prisimenu, Maskvoje draugų ratelyje užsimezgė pokalbis su tuometine tarybinio kino žvaigžde Vytautu Žalakevičium. Jis buvo susižavėjęs vienu K. Simonovo eilėraščiu, parašytu trisdešimtaisiais metais, kai Ispanijoje siautėjo fašizmas. Eilėraštis buvo apie dviejų kalėjiman patekusių revoliucionierių ištikimybę idėjai, draugams bei išdavystę. Gimė scenarijus filmui „Visa teisybė apie Kolumbą“. Tačiau V. Žalakevičiui jo realizuoti „Mosfilme“ nesisekė. Nepraėjo jis ir per Lietuvos kino vadovybės skaistyklą. Mes televizijoje kino korifėjų dėmesiu nebuvome išpaikinti. Štai ir užkliuvome už to jauko. V. Žalakevičiui „Kolumbą“ pastatyti pasiūliau (išskirta mano, – K. P.) Vilniaus televizijoje. Na, o kai susirinkom į užbaigto filmo peržiūrą, kurion pats meistras net nesiteikė atvykti, nukabinom nosis. Labiausiai, suprantama, aš. (...) Filmą kartą, gal du parodę per televiziją padėjome į fonotekos lentynas. Nei autorius mums, nei mes jam pretenzijų nereiškėme.“ (p. 339).

Nesu iš tų Januičio knygos kritikų, kurie kaltino autorių visus kolektyvo nuveiktus darbus knygoje priskyrus sau. Atsitikimas su Žalakevičiaus pakvietimu į televiziją tarsi ir leistų šių eilučių autoriui „apkaltinti“ šefą vienvaldyste. Tačiau to daryti nesirengiu. Manau, šiuo atveju režisierius pergudravo mus abu – pirmininką ir mane, tad abiejų versijos teisingos. Bandau suderinti pirmininko ir savo pokalbių su Žalakevičiumi „prioritetus“. Galėjo atsitikti, kad režisierius, kai jam paskambinau ir išdėsčiau savo pasiūlymą, jau tikrai savo portfelyje turėjo „Kolumbo“ scenarijų, kuris nesulaukė dėmesio nei Maskvoje, nei mūsų kino studijoje, tik šito dalyko neatskleidė. O per antrą pokalbį informavo mane apie pasirinktą temą, suvaidino, jog per du mėnesius parašysiąs scenarijų. Žalakevičius, puikiai suvokiantis, kad esmines problemas televizijoje sprendžia Komiteto pirmininkas, po mudviejų pokalbio, norėdamas užsitikrinti realią darbo „Telefilme“ galimybę, galėjo susirasti Januitį Maskvoje ir pametėti jam mintį, jog turįs tokį scenarijų. Sulaukęs iš pirmininko dėmesio, jis jau drąsiai užmezgė ryšius su „Telefilmo“ vadovu. Toks variantas tikėtinas dar ir ta prasme, kad Januitis radikalesnių reformų nesiėmė, po svarstymo gana švelniai nubaudė vyriausiąjį. Gal dalį atsakomybės prisiėmė ir pats. Beje, Laimonas Tapinas knygoje „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“ teigia, kad „Kolumbas“ Lietuvos televizijoje buvo kuriamas Centrinės televizijos užsakymu. Tai netiesa. Tokius užsakomuosius vaidybinius filmus Centrinei televizijai kūrė tik Lietuvos kino studija.

Tačiau Januitis savo memuaruose visiškai neužsimena apie sudėtingas peripetijas, privertusias filmą „padėti į fonotekos lentynas“. O jas verta prisiminti. Lietuvos radijo ir televizijos komiteto kolegijos posėdis, kuriame dėl ideologinių paklaidų buvo svarstomas „Telefilmas“, įvyko 1972 m. sausį. Į svarstymą iš Maskvos atvyko pats Vyriausiosios vietinių radijo ir televizijos programų pasikeitimo valdybos viršininkas A. Dmitriukas (anot Januičio, Lapino akys ir ausys respublikose) su dviem pavaldiniais. Svarstymas vyko aukštu lygiu. Buvo parengta aparatūra vertėjams. Pranešimą skaičiau lietuviškai, mano tekstas svečiams buvo verčiamas. Lietuviškai pasisakiusiųjų buvo ir daugiau. Taip pirmininkas pademonstravo, kad svečiai atvyko ne į kokį nors Rusijos srities, o į sąjunginės respublikos Valstybinį radijo ir televizijos komitetą. Retas kuris kitos respublikos vadovas būtų ryžęsis tokiam ceremonialui.

Svarstymo metu svečių kaltinimai pakibo ore. Buvo kalbama apie du filmus, nepriimtus Valdybos, bet stengiantis neminėti įžymių Lietuvos kino studijos režisierių pavardžių, juk nepatogu kritikuoti žinomas visoje šalyje kino asmenybes. Maskviečių kritiką sušvelnino ir tas faktas, kad neseniai įvykusiame sąjunginiame televizijos filmų festivalyje Minske Šablevičiaus filmas „Altajaus montažas“ dokumentinių filmų kategorijoje laimėjo pagrindinį prizą. Tai privertė svarstymo dalyvius blaiviau vertinti „Telefilmo“ veiklą. Nors Dmitriukas ir pažėrė kritiškų žodžių Komiteto vadovybei, daugiausia dėmesio skiriančiai ruošiant programas savo respublikos auditorijai, o Januitis maskviškiams atkirto, jog kiekvienam savi marškiniai arčiau kūno, priminęs, kad rusams Liudmila Zykina arčiau prie širdies negu mums, apkalta kvepėjęs svarstymas baigėsi gana taikiai – pirmininko surengta solidžia vakariene. Pasitenkinta kosmetiniais papudravimais. Siekiant sustiprinti „Telefilmo“ idėjinę platformą, padalinio vadovu paskirtas Televizijos studijos direktorius Vladas Leipus, tuo laiku ėjęs ir Komiteto partinės organizacijos sekretoriaus pareigas. Gudriai šefas suveikė, pademonstruodamas, kad stiprina kūrybinio padalinio idėjinį pamatą, – juk už tai ir buvome kritikuojami. Man palikta tik scenarijų redkolegijos vyriausiojo redaktoriaus pareigybė. Laipteliu slystelėta žemyn. Juolab kad buvau nepartinis. Pirmininko skeptišką nuomonę apie „Kolumbą“ galėjo suformuoti nemalonumai, kuriuos jam teko patirti dėl Lapino inicijuoto demaršo į LKP CK. Manau, kad šis filmas buvo vienas iš įdomiausių mūsų darbų...

Prabėgo penkiolika metų. Sykį, jau Michailo Gorbačiovo laikais, pirmininkas man prasitarė, kad, ko gero, jau metas „Kolumbą“ įtraukti į Lietuvos televizijos programą. Netrukus taip ir buvo padaryta. Be Maskvos aprobavimo, – Lapino vietoje jau sėdėjo Gorbačiovo patikėtinis Charlamovas...

Metaforų prisodrinta „Visa teisybė apie Kolumbą“ tapo net savotišku „perestroikos“ akompanimentu. O filmo pabaigoje kampe sustatytos mumijos – tarsi režisieriaus pranašiškai įprasmintos trijų generalinių sekretorių, nusenusių ir nebeįstengusių valdyti šalies, istorijos. Matyt, ne veltui Lapinas 1971 m. filmą suspendavo.