Liudvikos Pociūnienės ir Petro Savickio filmas „Meninykai“ galėjo būti labai įdomus. Sovietmečio menininkų gyvenimo būdas, jų sugebėjimas rasti pusiausvyrą tarp kūrybos laisvės ir būtinybės prisitaikyti jau yra praeitis, kitas pasaulis, į kurį dabar labai smalsu pažvelgti. Be to, režisierės kalbinti fotografai Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas ir Algimantas Kunčius apie tuos laikus gali pasakoti be galo, prisimindami detales, istorijas, jau išėjusių žmonių keistenybes ir išmintingus pasisakymus. Fotografas, galima sakyti, yra archetipinis stebėtojas, savo pastebėjimus išsaugantis ne tik galvoje, ne tik žodžiais, bet ir vaizdais, tūkstančiais beveik pačios tikrovės fragmentų. Kiekvienas iš kalbintų fotografų turi protu neaprėpiamus archyvus, o Kunčius dar ir viską filmavo. Laikui bėgant, jo juostos, kuriose Gudaitis lesina balandžius, Švėgžda išvažiuoja į Vokietiją, o Kaukaitė lipa ant stogo (ir tai – tik trys juostos), tampa magiškos. Jos gali prikelti laiką, ir nors nei fotografija, nei kinas neturi tikrovės gelmės, jų peršviečiama substancija mus panardina į praeitį kiekvieną kartą vis kitaip. Ne veltui Jonas Mekas palaukia bent dešimt metų prieš pradėdamas iš savo filmuotos medžiagos kažką konstruoti.

Fotografų pasakojimas filme yra. Fotografiniai prisiminimai – taip pat. Pasakojimas gyvas ir įdomus, bet trijų fotografų indėlis į filmo naratyvą nevienodas. Daugiausiai pasakoja Kunčius, šiek tiek mažiau – Rakauskas. O jis gali papasakoti kur kas daugiau. Kai sudarinėjome jo gyvenimo kūrybos knygą, visus proceso dalyvius dirbti įkvėpė Austėjos Čepauskaitės užrašyti fotografo prisiminimai. Tuo tarpu Sutkui filme leista pasakyti tik kelias frazes, kurios, regis, turėtų įrėminti pasakojimą ir jį įrėmina, bet tokia kiek papelėjusia genijaus tema. Ir nors čia rodomi menininkai kaip tik apie genialumą greičiausiai ir mąstė, šiuolaikiniam žiūrovui tai atrodo įtartinai. Nes dabar į savo paties genialumo aurą įsisupęs menininkas regisi pasiklydęs laike.

Vis dėlto genialumo idėja yra amžina ir ji, kaip sakiau, tinka sovietinės praeities menininkams. Kažkas kita nuteikia prieš „genijaus“ mitą tokį žiūrovą kaip aš. Tas kažkas yra vaizdas ir garsas – pats kino pasakojimo audinys. Vaizdas ir garsas (lygiai kaip ir kvapas) pasiekia sąmonę anksčiau nei sąvokos, jie prasiskverbia pro nuostatų užkardas ir nusitaiko tiesiai į nevaldomas pasąmonės ir intuicijos sritis. Todėl kai šis „vaizdagarsis“ veikia neefektyviai, žodžiais pasakojamas tekstas jau nieko nebegali padaryti. Yra ir priešinga galimybė – gerai sukonstruotas vizualinis ir muzikinis naratyvas gali kompensuoti skystokus žodžius. Apie muziką galiu pasakyti tik tiek, kad ji trikdo primesdama vis kitokią nuotaiką, užveldama prisiminimų tylą man svetimais išgyvenimais koncertų salėse, kitaip tariant, jos yra tiesiog per daug. Daugiau galiu pasakyti apie vaizdus.

Filme „Meninykai“ vaizdai „prašauna“ (bent jau man) dviem būdais. Pirmiausia, fotografijos dėliojamos tiesiog kaip fotografijos – ant pasakojančių fotografų kaip atvirukai užplaukiantys vaizdai. Šis nekaltas triukas sunaikina fotografijos galią perkelti mus į nostalgijos platybes, iš dabarties – į praeitį. Ant dabarties užtempiamos fotografijos yra tik iliustracijos, kurios pristato fotografus kaip menininkus, bet taip prarandamas dvimatei fotorealybei būdingas skaudus tikrumas – skaudus, nes jau negrįžtamai prarastas (čia galima prisiminti Proustą). Be to, šitaip konstruojant kino pasakojimą, spalvotos čia ir dabar su mumis bendraujančių fotografų figūros tampa svarbesnės už fotografijas, šios pavirsta pagalbine medžiaga. Nematavau, koks yra fotografų ir fotografijų rodymo laiko santykis, bet pažiūrėjus filmą liko įspūdis, kad fotografai rodomi kur kas ilgiau. O atvirkščias variantas – fotografijomis atkurtas pasaulis – būtų įdomesnis.

Tačiau labiausiai trikdo tai, kaip fotografijos derinamos su vaizdu. Jos pernelyg tiesiogiai iliustruoja tai, kas sakoma. Pavyzdžiui, jei Kunčius prisimena Gudaičio šypseną, mums tuojau pat pristatomas besijuokiančio Gudaičio vaizdas. Ir taip visą filmo laiką. Suprantu, kad vaizdas neturi pjautis su žodžiais, bet šiam filmui pasirinktas jų derinimo būdas tikrai nėra vienintelis, ypač todėl, kad, kaip minėjau, yra iš ko pasirinkti. Nejučia imu lyginti „Meninykus“ su BBC dokumentiniais filmais (nesvarbu kokia tema), kurių žiūrovas tiesiog panardinamas į fotografijas ir nors tai, ką jis mato, atitinka girdimą pasakojimą, žiūrovas tuo metu jau įsivaizduoja pats visa tai matąs ir netgi pats apie tai galvojąs. Tuose mano mėgstamuose filmuose vaizdas ir žodinis pasakojimas susijungia taip, kad nematyti siūlių.

Na ir, žinoma, Auguste’as Rodinas. Galbūt daugumai žiūrovų jo skulptūrų, nufilmuotų pačiame Paryžiuje, vaizdai sukurs reikiamą prisilietimo prie tikro meno jausmą. Kamera ilgai slenka raumeningais bronziniais kūnais ir įtikina, kad Rodinas puikiai sugebėjo per kūno įtampą perteikti sielos dramas. Bet kuo čia dėtas Rodinas? Aišku, aš žinau, kuo – tai dar viena priemonė kalbėti apie genialumą. Tačiau kur tuomet atsiduria menininkai, apie kuriuos pasakoja Sutkus, Rakauskas ir Kunčius? Rodino šešėlyje žaisdami kasdienybę (fotografijose ir pasakojime) jie lieka tik „meninykai“, tokie netikri menininkai, anot Sutkaus. Negenialūs. Man atrodo, taip elgtis su praeitimi yra žiauroka.

Filmo pabaigoje genijaus mito kūrimas tampa tiesiog nemaloniai akivaizdus, kai susiaurintos menininkų fotografijos tarsi knygos žymekliai klojamos ant jų kūrinių. Vis dėlto šis konstravimo išviešinimas yra produktyvus – tai galima interpretuoti kaip siūlymą į visą filmą pažvelgti kaip į vieną iš galimų realybės skaitymo-prisiminimo variantų. Kaip tik čia ir kilo išdavikiška mintis, kad visas šis filmas – ir fotografai, ir jų nuotraukos, ir menininkai, ir Rodinas – yra pasakojimas tik apie vyrus. Buvo kartais minima ir fotografijose šmėkščiojo tik Vinco Kisarausko žmona Saulė (ji irgi menininkė). Iš pradžių priešinausi šiam pranešimui kaip dar vienam (sėkmingam) mėginimui įtvirtinti būtent vyro menininko – genijaus mitą lietuvių kultūroje. Bet paskui pagalvojau – juk tai pasakojimas apie specifinę menininkų bendruomenę, tik vieną iš visų egzistavusių, tik Vilniaus ir netgi ne viso Vilniaus. Tik bendruomenėje kūryba tampa reikšminga, tik bendraujant orą įkaitina idėjos. Todėl galima ir netgi reikia kurti filmus apie kitas bendruomenes – Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Tauragės...ir ne tik apie vyrų bendruomenes, bet ir apie moterų.

Štai kaip.