Sausio 4-ąją netekome Almanto Grikevičiaus. Sausio 28-ąją – Skirmanto Valiulio. Beveik tuo pačiu metu mus paliko vienas talentingiausių lietuvių kino režisierių ir vienas autoritetingiausių kino kritikų. Buvo beveik bendraamžiai, išgyvenę tą patį nelengvą laiką. Atsisveikindamas su Almantu Grikevičiumi Skirmantas Valiulis dar spėjo parašyti:

„Savitumo ieškojo savoje kultūroje ir istorijoje. Argi atsitiktinumas, kad svarbiausi Almanto Grikevičiaus filmai tiesiai susiję su penktojo dešimtmečio likimų tragedijomis: „Jausmai“, „Ave, vita“, „Sodybų tuštėjimo metas“, „Faktas“. Pridėkime dar dokumentinį „Laikas eina per miestą“ ir turėsime beveik tikrą režisieriaus portretą – ėjimas per laiką. Tą darė ir kiti jo kartos mūsų režisieriai, bet tik Almantas Grikevičius buvo taip suaugęs su savuoju laiku.“ (7 meno dienos, Nr. 1 (923), 2011 01 07)

Ėjimo per laiką metafora puikiai tinka ir pačiam Skirmantui Valiuliui, jo ilgai kūrybinei veiklai, prasidėjusiai 7-ojo dešimtmečio viduryje.

Apie gyventą laiką, kūrėjo situaciją sudėtingoje XX a. istorijoje su Almantu Grikevičiumi pernai kalbėjosi Vilniaus universiteto istorikai Lina Kaminskaitė- Jančorienė ir Aurimas Švedas. Pokalbiai prasidėjo rugpjūtį ir tęsėsi iki gruodžio vidurio. Jų medžiaga taps dabar rengiamos knygos pagrindu. Pateikiame 2010 m. rugsėjo 2 d. įrašyto pokalbio fragmentą apie pirmąjį režisieriaus studijų VGIK’e etapą.

Tai, ką patyriau studijuodamas, savo tuometinius ieškojimus ir blaškymąsi galėčiau pavadinti procesu „kaupti lobį nežinia kam“. Kūrybiniuose institutuose tuomet egzistavo egzaminas – kolokviumas. Stojant tekdavo atsakyti į daug klausimų, vienas iš jų skambėjo taip: „O kodėl tu nori studijuoti režisūrą? Ar turi kokių nors temų, kurias sieksi atskleisti?“ Kokios temos gali būti aštuoniolikmečio galvoje?! Mano supratimą apie kinematografą suformavo matyti meniniai filmai. Todėl turėjau susikūręs gana schematišką būsimos veiklos vaizdinį: „Kaip būtų gera tapti kino režisieriumi... Filmuočiau gražias moteris ir įdomius vyrus!“ Tada man atrodė, kad nieko daugiau lyg ir nereikia. Tiesa, jau puikiai supratau, kad mano, Šančių priemiesčio vaiko, kultūrinis bagažas nepaprastai kuklus. Jei ką ir galėjau papasakoti kaip kino režisieriaus keliu norįs eiti žmogus (ką nors juokingo arba tragiško, kitaip tariant, emociškai spalvingo), tai medžiagai automatiškai buvo taikoma cenzūra. Mano patirtis stebint Šančių barakus arba į šį priemiestį užsukusius partizanus, savaime aišku, buvo nepriimtina „tema“. Šiuos dalykus suvokiau gana aiškiai, todėl kai reikėjo apsispręsti, kokiu keliu pasuksiu, su savo draugu Vytautu Luckumi nusprendėme stoti į architektūrą. Tiesa, viso labo po kelių konsultacijų, skirtų pasirengti stojamiesiems egzaminams, palengva ėmė aiškėti, kad ši specialybė – ne man. Bet Luckus, matydamas mano dvejones, ėmė raginti: „Ko tu bijai? Tiesiog pabandyk daryti tai, kas tau įdomu!“ Nuėjau į Kultūros ministeriją ir pasiėmiau brošiūrą, kurioje buvo pasakojama, kas yra VGIK (Vsesojuznyj gosudarstvennyj institut kinematografii – Sąjunginis valstybinis kinematografijos institutas, – red. past.), kokie profesoriai ten dėsto ir kokių dalykų galima išmokti studijuojant šiame institute. Turiu pasakyti, kad iš minėtoje knygelėje surašytų pavardžių nežinojau nė vienos. Kita vertus, stebėtis tuo nederėtų. Tarybinių filmų buvau matęs tikrai nedaug. Nebuvau ir itin didelis tarybinės literatūros žinovas. Iš didesnių kūrinių, kuriuos perskaičiau iki mokyklos baigimo, galiu paminėti Aleksejaus Tolstojaus romanus... Nepaisant viso šito, beveik paskutinę dieną, kai buvo galima teikti dokumentus, pasiėmiau savo popierius ir išdundėjau traukiniu į Maskvą.

Dabar noriu paklausti... Kas yra graži Rusija? Ogi Sankt Peterburgas! Tada, savaime aišku, neturėjau jokio kritinio požiūrio į šį ir kitus didžiuosius Rusijos miestus. Todėl nuvykęs aplankyti savo bičiulio, studijuojančio šiame mieste, vaikščiojau po Piterio centrą, vadinamąsias fontankas, lankiausi Ermitaže, o vakarais grožėjausi fejerverkais. Kaip jums tikriausiai žinoma, Peterburgo (tada Leningrado, – red. past.) universitetas, kuriame mokėsi mano draugas, įsikūręs ant Nevos kranto, šalia buvo ir studentų bendrabutis. Nuolat sukausi šioje centrinėje miesto dalyje ir buvau labai laimingas. Peterburgas padarė man milžinišką įspūdį, nes miesto istorija, kurią jis pasakojo savo gatvėse, buvo kažkas visai kita, nei bandė teigti kai kur iškabinti sovietiniai plakatai. Grįžęs iš šios kelionės ėmiau skaityti tuos rusų autorius, kurių kūryba vienaip ar kitaip buvo susijusi su Peterburgu. Kad ir Antoną Čechovą.

Prisimenant šias savo patirtis man į galvą šovė viena mintis... Deja, mes, lietuviai, labai vėlai subręstame. Kai devyniolikmetis ar dvidešimtmetis Michailas Lermontovas valė savo pistoletą, mes (kalbu apie savo kartos žmones), būdami tokio pat amžiaus, buvome dar labai toli nuo asmenybinės brandos.

Taigi, nuvažiavau aš į Maskvą. Kol pasiekiau Kino institutą, teko kirsti beveik visą miestą. Reikia pasakyti, kad šios kelionės paka ko suvokti, jog tai – visiškai kitoks miestas nei Peterburgas. VGIK’as buvo įsikūręs pačiame Maskvos pakraštyje, ten buvo rengiamos Sąjunginės ūkio pasiekimų parodos. Mano studijų metais pastatai dar tik stiebėsi į viršų. Kai kur buvo išraustos didžiulės duobės. Beje, mes dažnai nubėgdavome valgyti į statybvietėje plušusių darbininkų valgyklą, nes buvo pastatyti tik du pirmieji VGIK’o aukštai. Todėl dalį paskaitų mums tekdavo klausyti Maksimo Gorkio vaikų ir jaunimo filmų kino studijoje. VGIK’as ir ši studija buvo įsikūrę greta.

Tačiau grįžkime prie stojamųjų egzaminų temos. Atvažiavęs padaviau priėmimo komisijai dokumentus. Reikia pripažinti, tada rusiškai kalbėjau tikrai blogai. Mano skaitymo įgūdžiai buvo daug geresni. Tai neturėtų stebinti – Kaune tiesiog neturėjau galimybių bendrauti šia kalba. Beje, tikrai nebuvau vienintelis, kuriam bendravimas rusiškai kėlė keblumų. Į institutą studijuoti atvažiuodavo lenkų, čekų, vokiečių iš VDR. Kartu dokumentus padavė Marijonas Giedrys. Jam taip pat rusų kalba iš pradžių nebuvo itin lengva. Bet mes su Marijonu nebuvome vieninteliai lietuviai institute.

Kaip vėliau paaiškėjo, dar studijavo ir jau rengėsi kurti diplominį darbą Vytautas Žalakevičius. Institute sutikau režisūrą studijuojančius Vytautą Dabašinską ir Vytautą Mikalauską. Irena Selezniovaitė mokėsi redaktūros. Operatoriaus specialybę studijavo dar vienas lietuvis, dabar gyvenantis Minske. Deja, užmiršau jo pavardę... Maskvoje mano sutikti žmonės buvo ta pirmoji karta, kuri ir ėmėsi kurti lietuvišką kiną.

Tiesa, čia dar reikėtų pridurti, kad prieš važiuodamas į Maskvą Kultūros ministerijoje gavau Lietuvos respublikos siuntimą, kuris, savaime aišku, palengvino man kelią į studijas. Žinoma, nepaisant siuntimo, egzaminus reikėjo laikyti. O tam, kad šį barjerą lengviau perliptume, mums buvo suteikta galimybė lankyti parengiamuosius užsiėmimus, skirtus pasiruošti egzaminams. Beje, respublikos siuntimas suteikdavo studentui galimybę gauti valstybinę stipendiją. Aš dabar jau nebepamenu tiksliai, kokio dydžio ji buvo, tačiau tikrai siekė šimtą rublių.

Buvome apgyvendinti Maskvos priemiestyje, kuris vadinasi Jauza. Jo pavadinimas kilęs iš šalia tekančios Jauzos upės. Visas šis priemiestis buvo apstatytas mažomis rusiškomis sodybėlėmis, šalia kurių driekėsi daržai ir tvenkiniai, o juose turškėsi antys. Čia gyvenantys žmonės stengėsi šį bei tą užsiauginti savo sklypeliuose, laikė paršiukus. Taigi patekome į rusišką kaimą... Mūsų kompanija buvo ne itin turtinga. Pamenu, teko dalyvauti žąsies gaudymo akcijoje, buvome suplanavę ją išsikepti – labai jau norėjome valgyti... Tiesa, pirmą kartą „medžioklė“ nepavyko, tačiau kitą dieną sekėsi geriau. Taigi, tekdavo skurdų racioną paįvairinti ir tokiais būdais – kažką kombinuojant. Toks laikas buvo, nuolat privalėdavome suktis iš įvairiausių situacijų. Na kad ir susisiekimo tarp instituto ir Jauzos problema. Šį atstumą turėdavome įveikti traukiniais, o bilietai juk kainavo... Vyresni studentai mus gana greitai „paprotino“ stebėti, kuriame vagone eina kontrolierius, ir taip pat judėti: jeigu kontrolierius nuėjo iš antro į trečią vagoną, privalėjai bėgti į pirmą... Žinoma, toks migravimas ne visuomet baigdavosi sėkmingai, retsykiais mus taip belakstančius kontrolieriai pagaudavo ir išrašydavo baudas, tačiau, kiek pamenu, nė karto nesu jų mokėjęs.

Tačiau grįžkime prie studijų. Giedrį į savo kursą paėmė Gerasimovo žmona (aktorė Tamara Makarova, – red. past.), kuri pareiškė padarysianti iš Marijono aktorių. Jis tikrai buvo įdomaus tipažo ir, kiek teko matyti, kūrė visai neblogus vaidmenis. Tiesa, vėliau Marijonas pasuko kitu keliu, nes vadinamoji konkretaus režisieriaus „masterskaja“ arba, kitaip tariant, meistriškumo dirbtuvės, rengdavo ir aktorius, ir režisierius. Dėstytojai stebėdavo studentus, siekdami susidaryti visapusišką vaizdą, kuri profesija jiems padės atsiskleisti geriausiai. Tuomet institute mokėsi ir garsioji rusų aktorė Liudmila Gurčenko, Zinaida Kirijenko. Režisūrą studijavo Aleksejus Saltykovas. Tas, kuris „Pirmininką“ pastatė. Mane priėmė į dokumentinio kino režisierių kursą. Mūsų „masterskaja“ vadovavo Grigorijus Širokovas, ko gero, tuomet garsiausias montažo meistras.

VGIK’o studentų amžius buvo labai įvairus – nuo trisdešimtmečių iki aštuoniolikmečių, tokių kaip aš. Mano kurse mokėsi ir ką tik mokyklą baigę jaunuoliai, ir jau gyvenimo patirties įgiję vyrai. Kaip jau spėjęs pakariauti Vladimiras Fetinas, kuris vėliau sukūrė populiarų filmą „Dryžuotasis reisas“. Tarp mano bendrakursių buvo ir Merabas Kokočiašvilis, kuris vėliau dėstė Vytautui V. Landsbergiui ir Tbilisyje studijavusiai lietuvių grupei. Dar Vitia Archangelskis, kuris yra mažiau žinomas nei ką tik paminėti mano bendrakursiai, nes dirbo mokslo populiarinimo filmų kūrimo srityje, kurią mes anuomet vadinome „naučpop“. Vėliau į mūsų kursą atėjo armėnas Frunzė Dovlatianas – Stalino premijos laureatas. Šią premiją jis gavo suvaidinęs „tautų tėvą“ ir, beje, niekad nei šiuo vaidmeniu, nei už jį gautu apdovanojimu nesigyrė. Dovlatianas vėliau suvaidino svarbų vaidmenį kuriant Armėnijos kinematografiją. Šie paminėti režisieriai ir kiti mano kurse studijavę žmonės yra „sugulę“ į įvairių kino enciklopedijų puslapius. Ne visų jų vardus bei nufilmuotus filmus pamenu. Todėl sklaidydamas vieną ar kitą tomą vis atgaivinu atmintį...

Kino institutas stengėsi studentams suteikti aukštąjį išsilavinimą, todėl kartu su specialybės dalykais buvo dėstoma ir Rusijos, ir užsienio šalių istorija, visos tos socialistinės ekonomikos, daug ne visai reikalingų dalykų ir gana daug disciplinų, kurios turėjo mums padėti pasirengti režisieriaus darbui. Pavyzdžiui, „aktoriaus meistriškumas“ arba „operatoriaus meistriškumas“... Bet operatoriaus meistriškumo mokėmės ne filmuodami, o fotografuodami. Institutas kamerų neturėjo, todėl ir filmuoti mokantis „operatoriaus meistriškumo“ buvo neįmanoma. Nenuostabu, kad operatorystės įgūdžių bei apšvietimo subtilybių mokėmės stebėdami mechaninę kamerą, kurią reikėjo sukti ranka. Specialybės paskaitose dažnai tekdavo susidurti su įrangos stygiumi, tiesiog trukdančiu mokytis. Pavyzdžiui, paskutinio kurso studentai, būsimi režisieriai, diplominius darbus gynėsi remdamiesi tik režisūriniu scenarijumi. Jei kam nors iš komisijos narių kildavo kokių nors klausimų arba poreikis ką nors patikslinti, būsimieji režisieriai turėjo atsakinėti pirštu vedžiodami po ekraną...

Kita vertus, ne viskas mūsų studijų metais buvo taip jau vienareikšmiškai prastai. Institutas savo studentams, nepaisant visokių trūkumų ir nepriteklių, davė tikrai daug. Juk mums buvo suteikta galimybė lankytis visuose Maskvos teatruose – gavę „kontramarkes“, patekdavome į Maskvos dailės teatro ar J. Vachtangovo teatro spektaklius. Be to, galėjome lankytis ir uždarose kino peržiūrose M. Gorkio kino studijoje, o vėliau eidavome žiūrėti filmų į specialią „uždarą“ kino salę, kuri buvo įkurta mieste. Šiose peržiūrose lankėsi ne tik VGIK’o studentai, bet ir visi besidomintys kinu, todėl į jas pakliūti buvo gana sunku. Prireikdavo nemenko apsukrumo... Kartais tiesiog praslydus pro susirinkusių žiūrovų kojas. Šiose publikos gausiai lankomose peržiūrose buvo rodomi ir užsienio, ir tarybiniai filmai. Štai taip kasdien žiūrėdami filmus mes galų gale pradėjome susivokti, kur patekome ir ką turėtume daryti. Būtent šie nauji kultūriniai akiračiai ir sukėlė didelę sumaištį mano galvoje. Dabar, žvalgydamasis į savo studijų metus, suprantu, kad ši sumaištis ir po to sekę sprendimai buvo iš dalies nulemti to, kas aš buvau ir kokį bagažą atsinešiau į VGIK’ą. Pateiksiu vieną pavyzdį. Mano kurse studentų iš Gruzijos buvo nedaug, gruzinai studentai buvo tarsi uždara šeima, į kurią buvo sunku pakliūti. Nežinau kodėl, bet buvau priimtas brolių Eldaro ir Georgijaus Šengelajų. Jie, užaugę aktorės ir režisieriaus šeimoje (tėvas Nikolajus Šengelaja nuo 1928 m. kūrė filmus), puikiai išmanė ne tik gruzinų kultūrą, kuri buvo aukštai vertinama ir žinoma visoje Tarybų Sąjungoje, bet ir rusų kultūrą. Viena vertus, toks kultūrinis bagažas žmogui, norinčiam susieti gyvenimą su kūrybine profesija, yra būtinas. Kita vertus, žinau labai daug gerų režisierių, kurie tapo kino kūrėjais nebaigę jokio kino instituto. Pavyzdžiui, prancūzų Naujosios bangos režisieriai, tokie kaip François Truffaut, Jeanas-Lucas Godard’as, tapo didžiais meistrais žiūrėdami filmus. Būtent sėdėdami tamsioje salėje ir žiūrėdami į ekraną jie suformavo savitą supratimą apie būsimo kino meno esmę, suvokė kino kalbą. Tad visai nebuvo būtina ryžtis tam, kam aš ryžausi...

Baigdami pirmą kursą susipažinome su italų neorealizmo filmais. Atrodytų, viskas eina gera vaga – tu mokaisi, žiūri spektaklius, kuri etiudus, analizuoji savo ir draugų kūrybą... Ir staiga, vieną dieną, pasirodo, kad to per mažai, kad tu nesijauti tikru kūrėju, nejauti medžiagos, todėl imi nebematyti savo ateities.

Norėjome mes to ar ne, mus rengė būti tarybiniais režisieriais, tarybinio kino meistrais. Dzigos Vertovo ir kitų kūrėjų montažo mokykla nebuvo pripažinta ir vertinama. Tai buvo atmestas, užribio menas. Mes privalėjome kurti filmus apie darbininkus, turėjome savo kino pasakojimais mokyti žiūrovus „gražaus gyvenimo“. Bet gilesnio žvilgsnio į tai, ką darome, tarsi ir nebuvo. Todėl ir kartoju – tam, kad nufilmuotum stambų, vidutinį ar bendrą planą, nereikia mokytis kino institute. Kita vertus, dažnai to nepakanka, reikia gilesnio supratimo. Kurio nebuvo... Suvokus tai, man pasidarė labai liūdna...

Taigi pirmų studijų metų pabaigoje susipažinau su neorealizmo kinematografu – Giuseppe De Santiso, Vittorio De Sicos, Roberto Rossellini, Federico Fellini ir kitų režisierių kūryba. Pamatęs jų filmus, staiga vėl atsidūriau Šančiuose... Italų neorealistai suteikė man galimybę iš naujo pažvelgti į žmonių, kuriuos pažinojau, istorijas. Kurias anksčiau vertinau ciniškai... Taip staiga, gavęs postūmį iš šalies, pradėjau atrasti kažką tokio, kas galėjo būti mano herojais, mano pasakojimais ir mano istorijomis. Bet neorealistinius filmus rusų kino kritikai, remdamiesi socialistinio realizmo principais, tuomet vertino labai kritiškai. Maždaug taip – „da ladno...“

Tai štai... Pirmo kurso pabaigoje reikėjo parašyti stambesnį etiudą tam, kad dėstytojai galėtų suprasti, ar tu nors kiek jauti kino kalbą... Gavęs šią užduotį, aprašiau vieną Šančių istoriją. Po kiek laiko man buvo pasakyta: „Tu viską pieši labai tamsiomis spalvomis“ (rusiškai tai skambėjo daug geriau – „u tebia takoje čiornoje videnije“). Galutinis verdiktas buvo toks: „Nereikia taip rašyti, nes mes negalėsime tavo darbo įvertinti!“ Išgirdęs šiuos žodžius, supratau, kad tai gali būti problema... Ją man išspręsti padėjo Vytautas Žalakevičius. Jis buvo ką tik grįžęs iš Krymo, ten kažką veikė. Mane jam pristatė, o aš ir sakau: „Žinai, turiu tokią problemą...“ Perskaitęs darbą, Žalakevičius mane išjuokė: „Negalima taip rašyti! Tu gal išprotėjai, kad neši šitokius daiktus?!“ Išgirdęs tokį vertinimą, sutrikau: „O ką man rašyti?“ Į klausimą Vytautas sureagavo ramiai: „Palauk, rytoj ateik – aš tau ką nors iš mokyklos istorijos parašysiu...“ Taip ir nutiko. Rytojaus dieną jis parašė man trijų puslapių darbą, kuris lengvai prasprūdo pro vertintojus. Bet aš tuo ne itin džiaugiausi, nes buvo subrendęs jausmas, jog man VGIK’e ne vieta... Ilgus vakarus prasiginčijęs su bičiuliais gruzinais ir pamatęs tą akivaizdų kultūrinį skirtumą, apie kurį jau kalbėjau, pasiryžau palikti studijas Kino institute. Dabar tai gali nuskambėti drastiškai, tačiau aš to tiesiog negalėjau nuo savęs paslėpti.

Kai su šiomis mintimis grįžau į Lietuvą, Kauno bičiuliai, o vėliau jau Maskvoje – jauni GITIS’o (Gosudarstvennyj institut teatralnogo iskusstva – Valstybinis teatro meno institutas, – red. past.) aktoriai, sužinoję, kas dedasi mano galvoje, dar bandė perkalbėti. Kaip ir VGIK’o vadovybė, pamačiusi mano pareiškimą. Pamenu, kaip mane dekanate įtikinėjo, jog per likusius ketverius mokslo metus tikrai dar viską išmoksiu ir įveiksiu tuos mano pasirengimą studijuoti sugriovusius kultūrinius barjerus. Tačiau argumentai manęs neįtikino, juk jaučiausi esąs pats protingiausias ir geriausiai išmanąs padėtį, į kurią pakliuvau... Nesileidau perkalbamas nei draugų, nei dėstytojų ir mečiau studijas. Buvo pavasaris... Grįžau į Lietuvą ir man taip suspaudė širdį... Galvoje sukosi vienas klausimas: „Ką aš padariau?!“

Parengė Lina Kaminskaitė-Jančorienė