Iš susitikimo su režisieriumi, vykusio salėje nr. 5, per kelias minutes perbėgau į salę nr. 7, kur turėjo prasidėti pokalbis su kitu kūrėju. Trumpai tariant, per mažiau nei dvi valandas (neskaitant filmų trukmės) susidūriau su dviem kardinaliai skirtingais požiūriais į kiną ir gyvenimą, kuriuos įkūnijo tie du režisieriai. Abu – tos pačios kartos, abu – talentingi ir jau klasikai, abu sukūrė filmus, be kurių kino istorija nebūtų pilna. Beje, susitikimuose buvo rodyti filmai, pasirodę 7-ajame dešimtmetyje, – ryški abiejų karjeros pradžia.

Salėje nr. 5 apie filmą kalbėjęs režisierius aiškino norėjęs eksperimentuoti su kino kalba, kuri tuomet kito sparčiai ir tiesiog kūrėjų galvose. Filmo siužetas išoriškai paprastas, nes jis ir norėjęs parodyti tai, kas vyksta herojaus galvoje tiesiogine to žodžio prasme. Filmas turėjo tapti esė, kuriame režisierius siekė išsiaiškinti sielos ir kūno, materijos ir dvasios santykius.

Buvo akivaizdu, kad režisierius rūpinasi savo siela, kūnu ir apskritai įvaizdžiu, kuris atpažįstamas įvairiose pasaulio šalyse. Tiesus sklastymas nepasikeitė per keturiasdešimt su trupučiu metų. Principai taip pat. Įgytą pripažinimą režisierius naudoja geriems darbams – padeda ir jauniems kūrėjams, ir kolegoms. Salės nr. 5 režisierius laimingai vedė vieną kartą, su juo nesiejamas joks skandalas, jis jau seniai tapo ne tik profesiniu, bet ir moraliniu autoritetu. Jo filmuose moralinė problematika visada svarbiausia.

Salės nr. 7 režisierių į diskusiją pakvietė jauni kairiosios krypties filosofai, pastaraisiais metais daug rašantys apie kiną. Susidūriau su juo prie salės durų ir iškart pajutau salsvoką alkoholio kvapą. Bet pokalbio tai visai nepaveikė. Diskusija apie dvi nacionalinės kultūros ir meno tradicijos kryptis – patriotinę ir ironiškąją – iškart įtraukė auditoriją. Režisierius kalbėjo laisvai, susiedamas įvairius pasaulinės kultūros pavyzdžius. Jis buvo gyvas europietiškojo mąstymo ir milžiniškos erudicijos pavyzdys. Manau, kad jauni filosofai tai suvokė aiškiai, todėl rodytas filmas ir jo atsiradimo aplinkybės tapo tik platesnės diskusijos atspirties tašku, kad ir apie romantizmą, kurio jėga – begalinis, niekad nesibaigiantis istorijos aktualizavimas. (Beje, šį režisieriaus iš salės nr. 7 pasažą prisiminiau rudenį, bandydama perprasti Aleksandro Sokurovo „Faustą“.) Nuo romantizmo pereita prie siurrealizmo, nuo jo – prie magiškojo realizmo, kuris, pasak pokalbio vedėjo filosofo, visados yra periferijų realizmas.

Pokalbis visai nepriminė ano, vykusio salėje nr. 5, – logiško, įdomaus ir pagal aiškią schemą. Salėje nr. 7 tryško idėjų fontanai. Akies krašteliu pasižiūrėjau į šalia sėdintį kino ir teatro aktorių – iš jo taip pat tryško susižavėjimas režisieriumi, kurio filmuose jis, matyt, taip niekad ir nevaidins. Nes salės nr. 7 režisierius jau seniai nebekuria filmų. Jis laikomas skandalistu, ramybės drumstėju, nevykėliu, kuris pernelyg atvirai atskleidžia savo intymaus gyvenimo smulkmenas ir negražiai rašo apie buvusias žmonas, o visos jos buvo gražuolės kaip reta. Tačiau salės nr. 7 režisieriaus filmų retrospektyvos rengiamos įvairiose šalyse ir sulaukia gyvo atgarsio. Jo filmai – siurrealistinės, erotinės fantazijos apie žmoguje nuolat tūnantį blogį, apie tragišką negalimybę pasitenkinti meile, apie egzistencijos ir istorijos siaubą, kuris niekad nepalieka žmogaus. Juose nėra vietos moralizavimui, čia viskas sąlygiška, ant realybės ir istorijos mitų ribos.

Tuos du susitikimus prisimenu dažnai, tik vis negaliu sau paaiškinti, kodėl prisiminimai apie salę nr. 7 visada šiltesni ir gyvesni, o juos sukėlęs režisierius atrodo artimesnis ir sukelia ne užuojautą, o atvirkščiai – tik susižavėjimą. Ko gero, lemiamą klaidą jis padarė sąmoningai atsisakęs pasaulinės karjeros ir pripažinimo, nes jo ego nesugebėjo priimti kino pramonės siūlomų kompromisų, kuriuos dažnas šiuolaikinis kūrėjas, pavyzdžiui, kad ir Larsas von Trieras, paverstų įspūdingos savireklamos spektakliu. Be abejo, buvo ir kitų priežasčių, bet jų taip ir neperskaičiau sielos ekshibicionizmu dažnai kaltinamo režisieriaus iš salės nr. 7 knygose. Jose tik daug pagiežos sau ir pasauliui.

Po kurio laiko atsidūriau kito festivalio atidarymo vakarėlyje. Pamatęs režisierių iš salės nr. 5, jo bendraamžis ir senas pažįstamas draugiškai jį apkabino pagal vis labiau ir pas mus įsigalinčią prancūzišką madą. Vėliau, kai gėrėme vyną, „apkabintojas“ prisipažino: „Seniai norėjau suvelti tą jo idealų sklastymą. Ar matei, kaip jį išgąsdinau?“