Kol kas Diane Krüger nenustebino jokiu vaidmeniu ir komentuodama Kanų festivalio uždarymo ceremoniją aš jos vos nesupainiojau su kažkuria kita blondine. Tačiau šiai trisdešimt trejų metų gražuolei dar viskas prieš akis ir pastarųjų metų filmai liudija, kad gal ji sugebės prilygti įspūdingiausiai visų laikų ir visų tautų blondinei, savo tautietei Marlene Dietrich. Ne, Marilyn Monroe aš nepamiršau. Tiesiog manau, kad legenda ji tapo ne dėl savo vaidmenų, o dėl įspūdingų romanų su politikais ar genialiais rašytojais bei ankstyvos tragiškos mirties. O Marlene Dietrich – dėl talento. Žinoma, šiandien tobulai gražiam aktoriui, nesvarbu, ar vyrui, ar moteriai, ypač sunku įrodyti, kad jie dar ir talentingi aktoriai. Charlize Theron dėl to net turėjo tapti monstru, o Nicole Kidman – pasididinti nosį filme „Valandos“. Ir abiejų pastangos buvo įvertintos „Oskaru“. Tačiau Sharon Stone, turinti vieną didžiausių intelekto koeficentų, iki šiol nesuvaidino savęs verto vaidmens. Ambicingoji Diane Krüger tikina: „Aš pasirengusi vaidinti scenoje ar važiuoti filmuotis kad ir į pasaulio kraštą, jei tik galėčiau kurti vaidmenis, kurie man patinka.“ Taigi ši atkakli ir darbšti aktorė ryžtingai siekia savo tikslo.

Diane Krüger gimė 1976 m. liepos 15 d. nedideliame Algermiseno miestelyje, netoli Hildeshaimo Žemutinėje Saksonijoje. Tikroji jos pavardė Heidkrüger, ją tapusi aktore susitrumpino. Jos motina buvo banko tarnautoja, tėvas – kompiuterių specialistas. Kai mergaitei sukako vos dveji, tėvai atidavė ją į baleto mokyklą. Netrukus gražios ir darbščios mergaitės pastangos buvo įvertintos, o jos nuotrauka papuošė baleto mokyklos reklaminius plakatus. Vienuolikos metų Diane laimėjo specialią stipendiją ir 1987 m. išvyko į Didžiąją Britaniją, kur tęsė studijas Karališkoje Londono baleto mokykloje. Apie vaikystę Diane prisimena: „Jaučiausi išskirtinė, nes šokau balete, nors jo studijos tuo metu nebuvo populiarios. Be to, nuolat dirbau. Mama anksti išaiškino paprastą ir labai vokišką tiesą: nieko nedarydama nieko nepasieksi.“ Mergaitei pranašauta puiki balerinos karjera, deja, nelemtas atsitikimas ir sunki kelio trauma privertė Diane visam laikui atsisveikinti su baletu.

Namie jos laukė nemalonūs išgyvenimai. Tėvas paliko šeimą ir motinai teko vienai auginti dukterį ir jaunesnį sūnų. Šeima vertėsi sunkiai ir Diane teko po pamokų katalikų mokykloje išnešioti paštą, dirbti picerijoje. Net ir dabar Diane neatleidžia tėvui skyrybų, visi jo bandymai susitaikyti su dukra nesėkmingi.

Sulaukusi penkiolikos mergaitė dalyvavo prestižiniame grožio konkurse „Metų išvaizda“ („Look of the Year“) ir laimėjo pirmąją vietą. Šis įvykis ir tapo lūžiu jos gyvenime. Diane pasirašė kontraktą su viena garsiausiu modelių agentūra „Elite“ ir ėmė reklamuoti garsių firmų drabužius ir kosmetiką. Gražuolė papuošė ir moteriškų žurnalų „Vogue“, „Elle“ viršelius.

Tačiau Dianos netenkino efemeriška modelio karjera. Ji svajojo tapti aktore, nors tą laiką prisimena su malonumu: „Tapau finansiškai nepriklausoma, daug keliavau, susitikdavau su įdomiais žmonėmis. Šiandien ruoštis vaidmenims man padeda patirtis, kurią įgijau tais metais. Kelerius metus gyvenau Paryžiuje, išmokau prancūziškai. Kai panorau tapti aktore, galėjau apmokėti pamokas dramos mokykloje.“

Viename interviu Diane Krüger prisiminė, kaip būdama dar maža mergaitė išprašė mamos leidimo nueiti į vakarinį seansą ir pirmą kartą pamatė legendinį miuziklą „Merė Popins“. Mergaitę sužavėjo Julie Andrews vaidyba. Anot Diane, tada ji pirmą kartą panoro būti aktore. O paskutinį postūmį jai davė žymus prancūzų režisierius ir prodiuseris Lucas Bessonas. 1997 m. jauna vokietaitė atvyko į filmo „Penktasis elementas“ bandymus. Tuomet Lucas Bessonas pasirinko kitą aktorę. Tačiau būtent jis įtikino merginą mesti visus kitus darbus ir pasiskirti vaidybai. Be to, persikelti į Paryžių ir susitrumpinti pavardę – Krüger. Diane ėmė rimtai ruoštis naujai profesijai. Vaidybos meno ji mokėsi prestižinėje aktorių mokykloje „École Florent“, ją baigė 2002-aisiais.

Šmėkštelėjusi kelias minutes viename televizijos seriale, 2002 m. ji debiutavo nepriklausomame mažo biudžeto televizijos filme „Virtuozas“ („The Piano Player“). Jos partneriais šiame filme buvo Dennisas Hopperis ir Christopheris Lambertas. Filmo premjerą parodė Turkijos televizija, vėliau buvo išleistas DVD. Taigi debiutas liko nepastebėtas.

Vėliau sekė epizodinis merginos pagal iškvietimą vaidmuo režisieriaus Cédrico Klapischo filme „Nei už, nei prieš (o visai atvirkščiai)“ („Ni pour, ni contre (bien au contraire)“).

Tačiau reikėjo dar vieno asmens, kad Diane aktorinė karjera pasistūmėtų į priekį. Juo tapo jos vyras, populiarus prancūzų aktorius ir režisierius Guillaume’as Canet, išgarsėjęs po filmų „Paplūdimys“ ir „Vidokas“. Kartais jis vadinamas žmogumi orkestru: vaidina teatre ir kine, rašo scenarijus, režisuoja ir net yra kūręs muziką savo filmams. Juodu mokėsi toje pačioje aktorių mokykloje. Guillaume’as – kursu aukščiau. 2001 m. niekam nežinoma vokiečių gražuolė tapo populiaraus prancūzų aktoriaus žmona. 2002 m. Guillaume’as Canet sukūrė juodąją komediją apie televizijos užkulisius „Mano dievukas“ („Mon idole“), kur Diane suvaidino pagrindinį vaidmenį. Filmas buvo nominuotas Europos kino akademijos prizui ir prancūzų „Cezariui“. Jauną dailią aktorę pastebėjo kino pasaulio žmonės. Darnus šeimyninis gyvenimas baigėsi vos įsibėgėjus Diane tarptautinei karjerai – 2006 m. juodu išsiskyrė. Sklando gandai, kad dabar jis draugauja su ne mažiau populiaria aktore, „Oskaro“ laureate Marion Cotillard. O šalia Diane įvairiuose renginiuose ėmė šmėkščioti jaunas aktorius Joshua Jacksonas. Jie skyrėsi ir vėl taikėsi, kartais spauda rašė apie naujus aktorės romanus vis su jaunesniais partneriais. Vargu ar kuris jų yra vertas minėti.

2003 m. Diane Krüger vaidina populiariame veiksmo trileryje „Mišelis Valjanas: ištroškę greičio“ („Michel Vaillant“), kuriam scenarijų parašė tas pats Lucas Bessonas. Pagal populiarų komiksą sukurto filmo herojus jaunas lenktynininkas stoja į žūtbūtinę kovą su savo nuolatiniais varžovais. O jų lenktyninį automobilį vairuoja seksuali ir kerštinga gražuolė, kurią suvaidino Diane Krüger. „Nors automobiliai buvo pritaikyti filmavimui ir visiškai saugūs, plaukai stojosi piestu. Smagus jausmas!“ – dalijosi įspūdžiais aktorė.

Bessono dėka Diane pateko ir į Holivudą. „Filmo „Nesuvaldoma aistra“ prodiuseriai pusryčiavo su Bessonu ir jis pasiūlė jiems mane, – prisimena aktorė. – Štai taip aš patekau į Holivudą. Neturėjau ten nei agento, nei vadybininko. Aš apskritai ten nieko nepažinojau!“ Romantiško trilerio „Nesuvaldoma aistra“ („Wicker Park“) režisierius Paulas McGuiganas susižavėjo Diane vos pamatęs jos nuotraukas. Tai buvo 2003-iaisiais, ir pradėjusi filmuotis savo pirmajame amerikietiškame filme Diane Krüger net nenujautė, koks nuotykis jos laukia: besibaigiant filmavimui ji sužinojo, kad yra patvirtinta Elenos vaidmeniui amerikiečių istoriniame filme „Troja“.

Aktorė atsimena: „Netikėjau, kad pasiseks. Išsiunčiau savo kasetę iš viešbučio ir grįžau filmuotis. Nemaniau, kad sulauksiu atsakymo. Tai buvo ne mano lyga. Paskui per režisieriaus Wolfgango Peterseno spaudos konferenciją išgirdau, kad esu patvirtinta.“

Po poros savaičių Diane jau buvo Maroke, kur prasidėjo „Trojos“ filmavimo darbai. Vėliau aktorė sužinojo, kad turėjo net 300 varžovių. Pasirinkimą lėmė režisieriaus noras, kad Eleną vaidintų niekam nežinoma graži aktorė. Režisierius pareikalavo Diane pasitaisyti septyniais kilogramais, kad atitiktų antikinio grožio kanonus. Aktorei tai buvo nelengvas išbandymas: „Pasirodo, pasitaisyti ne taip jau paprasta, kaip aš maniau. Ištisą mėnesį stengiausi kuo mažiau judėti ir nuo ryto iki vakaro kimšau saldžius ir riebius skanėstus. Išragavau visus šalimais kepamus tortus. Tačiau aš nepykstu ant Wolfgango. Jis puikus režisierius. Filmuodami „Troją“ mes buvome vieninteliai, kurie nevėlavome į filmavimo aikštelę. Turbūt tai mūsų vokiška prigimtis – abu esame pedantiškai punktualūs.“

2004 m. pasirodžiusi ekranuose „Troja“ tapo vienu populiariausių metų filmu ir surinko apie 500 mln. JAV dolerių. Po premjeros spauda vadino Diane Krüger Holivudo atradimu, o žurnalo „People“ skaitytojai įtraukė ją į gražiausių pasaulio žmonių sąrašą. Tačiau kino kritikų atsiliepimai ir apie patį filmą, ir apie gražuolę Eleną buvo labai skeptiški. Kai kuriems Elena priminė pakelės užeigos padavėją, o ne legendinę lemtingą moterį. Diane Krüger teko ištverti nė tik skaudžią kritiką, bet ir staiga užgriuvusį populiarumą: „Galutinai suvokiau, kas atsitiko, tik tada, kai pasipylė prašymai duoti interviu ir dalyvauti fotosesijose. Žurnalistai ėmė domėtis ne tik manimi, bet ir mano šeima – ypač Vokietijoje, nors ten negyvenu jau 10 metų. Žurnalistai net nuvyko į mano gimtąjį Algermiseną ir apklausė visus, kurie mane bent kiek pažinojo. Supratau, kad tai gali turėti įtakos mano asmeniniam gyvenimui, tačiau nieko negalėjau padaryti. Neturėjau jaunos, perspektyvios aktorės periodo: buvau niekas, o staiga tapau didžiausia Vokietijos sensacija.“ Į klausimą, koks tai jausmas, Diane atsakė: „Keistas. Žmonės kreipia į tave dėmesį: iš pradžių manai, kad kažkas galbūt ne taip, paskui supranti, kad jie tiesiog žino, kas tu tokia. Ir galop pasidaro nejauku suvokus, jog nebegali elgtis kaip pratusi, nes aplinkiniai nuolat tave stebi.“ Tačiau aktorė priduria, kad po „Trojos“ jai nebereikėjo kovoti dėl kiekvieno vaidmens, ji jau galėjo rinktis.

Kai Diane Krüger buvo tik patvirtinta Spartos karalienės vaidmeniui, ji gavo filmo „Kodas: L.O.B.I.A.I“ („National Treasure“) scenarijų. Suprantama, kad tuomet sutikimo ji nedavė. Tačiau pasibaigus „Trojos“ filmavimui jos agentas pranešė, kad vis dar ieškoma aktorė senovinių rankraščių specialistės Abigeil Čeiz vaidmeniui. Scenarijus buvo pakeistas, herojės linija išplėtota, o partneriais tapo Nicolas Cage’as ir Harvey Keitelis. Diane iš seno žavėjosi šiais aktoriais. Pertrauka tarp „Trojos“ ir „Kodo: L.O.B.I.A.I“ buvo labai trumpa – keturiasdešimt aštuonios valandos.

Šio nuotykių filmo autoriai bandė dar kartą pakartoti Indianos Džounso sėkmę, ir Diane išgyveno daug netikėtų potyrių: „Supratau, kad Lara Kroft netapsiu. Jau filmavimo pradžioje dalyvavau filmuojant triuką: kabojau ant atvirų pikapo durų. Mane pritvirtino trosais, nufilmavo kelis dublius, štai tada ir supratau, koks yra kaskadininkų darbas. Anksčiau lankiau baletą ir maniausi esanti geros sportinės formos. Tačiau po pirmos mėlynės pamačiau, kad daug maloniau filmuotis melodramose ir komedijose.“ Už Abigeil vaidmenį Diane buvo nominuota 2005 m. „Saturno“ premijai, kurią teikia Fantastinių ir siaubo filmų akademija.

Apie Nicolą Cage’ą Diane kalbėjo taip: „Mane žavi jo karjera; vaidindamas komerciškai sėkminguose trileriuose ir užsidirbęs pinigų jis įgijo daugiau laisvės. Pavyzdžiui, ėmė režisuoti savo filmus. Tikiuosi, ir man pavyks įgyti tokios pusiausvyros.“

Ambicingoji vokietė iš tikrųjų ėmėsi rimtai tvarkyti savo karjerą. Ji nepamiršo podiumo, toliau reklamavo garsių firmų gaminius, o kartu vis dažniau ėmė filmuotis įdomiuose nekomerciniuose filmuose. Diane Krüger laisvai kalba vokiečių, prancūzų ir anglų kalbomis, stengiasi visus savo kino vaidmenis įgarsinti pati. Be to, lankydama katalikų mokyklą ji dar pramoko lotynų, o 2006 m. prancūzų filme „Tigrų būriai“ („Les brigades du Tigre“) vaidindama rusų kunigaikštienę Konstanciją Radecki mokėsi rusų kalbos.

2005 m. ji paskutinį kartą nusifilmuoja su savo vyru Guilaume’u Canet Kanų festivalio konkursinėje programoje rodytoje, „Oskarui“, „Auksiniam gaubliui“ ir prancūzų „Cezariams“ nominuotoje režisieriaus Christiano Cariono karinėje dramoje „Linksmų Kalėdų“ („Joyeux Noẽl“). Šis filmas buvo rodytas ir mūsų „Kino pavasaryje“. „Linksmų Kalėdų“ sukurtas pagal tikrą istorinį faktą: Pirmojo pasaulinio karo metais, 1914-ųjų gruodį, viename fronto ruože išsidėstę vokiečių ir britų bei prancūzų kariai nusprendė laikinai nutraukti kautynes ir drauge sutikti Kalėdas. Diane Krüger suvaidino garsią danų dainininkę Aną Sorensen, kuri rizikuodama gyvybe vyksta į frontą aplankyti savo mylimojo.

Tais pačiais metais Diane suvaidino pagrindinį vaidmenį prancūzų dramoje „Frenkė“ („Frankie“). Šį kartą ji net buvo filmo prodiusere, be to, praleido kelias savaites psichiatrinėje ligoninėje, norėdama gėriau įsijausti į savo herojės būseną.

Po metų ji priima lenkų režisierės Agnieszkos Holland pasiūlymą vaidinti muzikinėje dramoje „Kopijuojant Bethoveną“ („Copying Beethoven“). Tai jaudinantis pasakojimas apie vis labiau kurstančio kompozitoriaus vienatvę ir netikėtą draugystę su kompozicijos studente Ana Holc, atsiųsta padėti Beethovenui parengti kuriamos IX simfonijos partitūrą. Ana – scenarijaus autorių pramanytas personažas, bet subtilus Diane Krüger ir amerikiečių aktoriaus Edo Harriso duetas padeda atskleisti muzikos nebegirdinčio genijaus dramą.

Dar po metų pasirodo danų režisieriaus Bille’s Augusto istorinis biografinis filmas „Lik sveikas, Bafana“ („Goodbye Bafana“). Jis sukurtas pagal buvusio kalėjimo prižiūrėtojo iš Pietų Afrikos Respublikos Jameso Gregory atsiminimų knygą. Nuo vaikystės girdėjęs apie Nelsoną Mandelą, Gregory vėliau saugojo jį kalėjime. Diane Krüger suvaidino prižiūrėtojo žmoną Gloriją.

2007 m. Diane Krüger filmuojasi žinomo kanadiečių režisieriaus Denys Arcand’o ironiškoje komedijoje „Tamsos dienos“ („L’âge des ténèbres“). Filmo herojus nevykėlis tarnautojas bando pabėgti nuo jį žeminančios realybės į sapnų ir svajonių pasaulį. Dažnai jo vizijose pasirodo nepaprasto grožio būtybė. Šis grožio angelas, be abejo, – Diane Krüger.

2004-ųjų gegužę su „Trojos“ kūrybine grupe Diane pirmą kartą žengė Kanų kino festivalio raudonuoju kilimu. Tada ji jautėsi kaip niekam nežinoma naujokė. 2007 m. ji jau gavo kvietimą būti Kanų festivalio atidarymo ir uždarymo ceremonijų šeimininke.

Diane buvo pati jauniausia šio renginio vedėja ir pirma vokiečių aktorė, kuriai teko tokia garbė. Ji turėjo išmokti penkiolikos minučių pasveikinimo tekstą trimis kalbomis ir labai nervinosi: „Nieko nematydama įėjau į sausakimšą „Lumiere“ salę. Pirmas veidas, kurį pažinau, buvo Wong Kar-Wai’aus. Galas, tai mano karjeros pabaiga, – persekiojo įkyri mintis. Bet kažkaip išsigelbėjau.“

Į šiųmetį Kanų festivalį ji atvyko kaip Quentino Tarantino filmo „Negarbingi šunsnukiai“ („Inglourious Basterds“) aktorė. Quentinas Tarantino vadina Diane Krüger naująja savo mūza ir nuoširdžiai džiaugiasi, kad ji supranta jo specifinį humorą. Tačiau ieškodamas aktorės Trečiojo reicho vadų numylėtinės, populiariosios Bridget von Hamersmark vaidmeniui Tarantino visai negalvojo apie Diane ir kvietė į bandymus vis kitas vokiečių artistes. Pavyzdžiui, mėgino prisikalbinti Nastassją Kinski. O Diane Krüger labai norėjo nusifilmuoti pas Tarantino: „Įkyriai terorizavau jo pagalbininkus ir aktorių atrankos asistentus. Jis ilgai spyriojosi ir nenorėjo manęs kviesti. Vieną dieną išgirdau, kad Quentinas net abejoja, ar esu vokietė.“ Bet jau praradusi viltį ji sulaukė lemtingo skambučio. Quentinui nepavyko rasti kitos kandidatės ir jis panoro susitikti su Diane.

Metusi visus darbus pirmu lėktuvu ji išskrido į Berlyną, atmintinai išmoko apie 30 puslapių teksto vokiečių ir anglų kalbomis, nes scenarijus kupinas ilgų ir sudėtingų dialogų. „Nusiteikiau ryžtingai ir nusprendžiau padaryti viską, kad tik gaučiau vaidmenį. Sulaukiau savojo šanso ir nenorėjau jo paleisti. Troškau įrodyti, kad geresnės kandidatės jis nesuras. Atsakymo Quentinas privertė laukti dar apie dvi savaites. Galiausiai pats man paskambino ir pakvietė filmuotis. Tuo metu buvau sporto klube ir pašokusi iš džiaugsmo pradėjau taip garsiai šaukti, kad aplinkiniai tikriausiai pagalvojo, jog išprotėjau. Turėjau prisipažinti, kad ką tik gavau vaidmenį Quentino Tarantino filme. Tai buvo nuostabi diena.“

„Negarbinguose šunsnukiuose“ Diane Krüger vaidina ekrano deivę Bridget von Hamersmark, kurios žavesiui negali atsispirti Hitleris ir jo parankiniai. Ji filmuojasi propagandiniuose filmuose, tačiau iš tikrųjų yra slaptoji agentė ir reicho kanceliarijoje renka informaciją, kurią perduoda ją užverbavusiems britams. Pagaliau Bridget gauna atsakingą užduotį – su britų šnipu Arčiu Hikoksu mažo miestelio bare sutikti Aldo Reino (jį vaidina Bradas Pittas) vadovaujamą amerikiečių žydų kareivių būrį, medžiojantį nacių vadus. Save jie vadina „šunsnukiais“.

Taigi Diane Krüger atkakliai ir ryžtingai, su vokišku pedantizmu skinasi kelia į pasaulio kino žvaigždžių elitą. Gal netrukus jos jau nebepainiosime su kitomis žaviomis blondinėmis.