mano kukliu diletentišku manymu, tai įdomiausia diskusija apie mūsų kiną pastaruoju metu. O kad nepakantumo sėkla tarpsta ir čia, tarp kino gamintojų ir teoretikų - nieko stebėtino: juk ir dabartinis pasaulinis meninis kinas praktiškai prasidėjo nuo Griffitho "Nepakantumo" (Intolerance) :)

582m, pasidomėkite kino istorija ir pamatysite kad režisieriai yra nemažai pasakę ir parašę apie savo ir kitų filmus. Ir tai vyksta nuo kinematografo atsiradimo iki dabar. Arba nueikite į bet kurio užsienio knygyno kino skyrių ir pasižvalgykite į lentynas. Jose pamatysite tūzinus kino režisierių knygų (nuo Europos grandų iki Holivudo autorių). Akivaizdi tiesa, tik ta, kad rašyti ar kalbėti apie filmus tikrai nėra ko tiems režisieriams, kuriuos kaip idėjos techninius išpildytojus (klasikinis holivudo modeiis) pasirenka prodiuseris. Na, o jūsų negatyvi ir įžeidžianti nuomonė apie vertinimus bei kritika turbūt kažką pasako apie jus patį...

Na, intelektualumas tai ne tik išsilavinimas ir sukauptos žinios, bet ir mokėjimas tinkamai jas panaudoti. Ar jūs girdėjot nors vieną režisierių taip meistriškai užsiiminėjantį sąvokų, pavardžių ekvilibristika? Ar nors vienas režisierius ar šiaip menininkas žiūrėdamas filmą ten ieško TOKIŲ paslėptų "klodų"? Turbūt, kad ne. Ar jie mažiau išsilavinę? Irgi turbūt, kad ne. Apie kalba režisieriai? Apie idėją ir jos įgyvendinimo priemones... Viskas daug paprasčiau ir žemiškiau (o gal tik man tokia nuomonė susidarė iš ilgo, "buitinio" bendravimo su jais). Atleiskit, bet man kritikų kalbos labai panašios į senos nupezusios lietuvių kalbos mokytojos skiedaliojimus apie poeziją.

582m, manau, kad geri kritikai ir teoretikai tikrai nemąsto tik iš praeities pozicijų. Taip kaip ir geri kino režisieriai to nedaro. Ir galbūt galėtumėte komentaro skaitytojams paaiškinti ką turite omenyje rašydamas "pseudointelektualumas"? Ar jums "pseudointelektualumo" sąvoka yra susijusi su diskusijos dalyvių išsilavinimu, o gal su noru pasikliauti savo nuomone (kurią šie žmonės susiformavo ne tik žiūrėdami begalę filmų, bet ir studijuodami kino specialybę), užuot aklai tikėjus filmus giriančiomis pačių filmų kūrėjų sukurtomis viešųjų ryšių žinutėmis bei reklamomis?

Matot, kino teorijos ir kritikos objektas yra jau padarytas filmas. Režisieriaus minčių objektas yra būsimas (daromas) filmas. Todėl režisierius ir kritikas niekada nesutars. Didžiausia nesąmonė prileisti kritikus prie pinigų skirstymo, nes jie masto iš praeities pozicijų... O dar tas pseudointelektualumas...