FADE IN

1 INTERJERAS – TEODORO NAMAI / VAIKO KAMBARYS

PATRICIJA: Tu milsi. As tave pagydysiu, il tu atmilsi vėl. Palodyk, kul tau skauda?

2 INT. NAMAI

Mano santykiai su lietuvišku kinu ilgą laiką buvo itin vienareikšmiai: lietuvių filmai yra seni, tamsūs ir nuobodūs. Paskui pastebėjau kelis naujus ir perdėtai spalvingus, bet žiūrėti į lietuvišką seksą ir klausytis suvaidintų keiksmažodžių buvo dar sunkiau. Galų gale visai neseniai atsirado keletas filmų, kuriuos žiūrėjau ne jausdama iškrypusį gailestį bergždžioms tautiečių pastangoms. Juose buvo tai, kas išlaikė Holivudo išlepintą mano dėmesį. Vienuose kažkas labai atpažįstama ir paprasta (Vilniaus gatvės, naktiniai klubai, treninguoti „pacanai“, klaikus jaunimo žargonas). Kituose (tiksliau – kitame) kažkas, kas man labiau susiję su pasauline literatūra, o ne lietuvišku kinu.

Paprašyta rašyti apie kuriamą naują lietuvišką filmą, išgirdau ir taiklų argumentą:

MAMA: Neatsisakyk, gal tai bus antra „Kolekcionierė“.

Žodis – ne žvirblis.

3 EKSTERJERAS – KAVINĖ „FORTAS“

Savo filmografijoje režisierė Dovilė Gasiūnaitė jau turi kelis trumpo metražo darbus, iš kurių paskutinis – 2008-ųjų dokumentinis „Šiaurės pavasaris“.

REŽISIERĖ (taupydama žodžius): Filmo herojus Gintaras buvo fortepijono mokytojas mano muzikos mokykloje. Man pasirodė įdomu, kad dabar jis vairuoja vilkiką...

Ji ir garso režisierius Saulius Urbanavičius sekė Gintaro kelionę į snieguotą Norvegijos šiaurę. Nekalbus, bet inteligentiškas, išsilavinęs vairuotojas tapo akivaizdžiu įrodymu, kad Gasiūnaitė bando ieškoti lietuvių kinui naujų personažų.

Pirmoji režisierės meilė buvo teatras, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji studijavo aktoriaus meistriškumą. Kinas prasidėjo nuo žaidimų – su draugais laisvalaikiu 8 mm kamera darytų animacinių filmukų. Paklausta apie kino režisūros studijas viename iš Europos kino miestų Prahoje, režisierė džiaugsmingais prisiminimais netrykšta.

REŽISIERĖ (niūriai): Į Prahą išvažiavau, nes tai buvo vienintelė mokykla, kuri man laiku atsiuntė atsakymą (tuo metu bendravimas vyko paštu, o laiškai dažniausiai vėluodavo). Kai grįžau, daug kas jau buvo tapę paprasčiau, o man užsienyje viskas atrodė problematiška, net už ką pavalgyti ir kur miegoti. Pasisekė, kad ten sutikau vieną gerą dėstytoją. Atsiradus daug naujų kelių, kuriais ne visais buvo verta eiti, jis man padėjo nesiblaškyti. Jei nebūčiau jo sutikusi, nežinau, ar ta kelionė būtų pasiteisinusi.

Kalbantis apie pirmuosius darbus kine, nuotaikos kreivė leidžiasi dar žemiau.

REŽISIERĖ: Manau, visi, kurie mokėsi užsienyje, ypač jei savo šalyje išvis nestudijavo, grįžę išgyvena tą patį. Prarandi kontaktus, jei išvis kokius nors turėjai. Kurso draugai, kurie galėtų padėti padaryti pirmąjį filmą, yra kažkur kitur. Menkiausi dalykai – kažką pasiskolinti, su kažkuo pasikonsultuoti – tampa sudėtingi. Apie tave niekas nėra girdėjęs ir tu apie savo bendraamžius kolegas taip pat. Negali susirinkti paprasčiausios komandos filmui kurti, nes žmonių nepažįsti, nežinai, kur jų rasti. Ilgai užtrunka, kol vėl apsigyveni savo šalyje, kuri jau yra tapusi nepažįstama teritorija. Man atrodo, net per ilgai.

4 EXT. KAVINĖ „FORTAS“ (po 20 minučių)

Per du pastaruosius mėnesius buvo nufilmuotas pirmas pilnametražis režisierės ir scenarijaus autorės Dovilės Gasiūnaitės filmas „Narcizas“. Filmavimą finansavo Kultūros rėmimo fondas, dabar vyksta montažo darbai, tačiau, kaip įprasta, filmui pabaigti pinigų nėra. Anot Gasiūnaitės, jeigu pasiseks, filmas pasirodys vėlyvą pavasarį.

REŽISIERĖ (ramiai): Debiutantams pinigų duoda dar mažiau nei kitiems, tai nėra pilnametražio filmo lėšos. Pinigų trūko benzinui, maistui, atlyginimams, daugelio dalykų negalėjom turėti arba turėjom ne kasdien, reikėjo taikytis prie situacijos. Į masuotę sukvietėme du šimtus žmonių, kurie negavo nė cento. Bet dangus mums buvo palankus – reikėjo saulėtos vasaros ir mes ją turėjom, nė vieno filmavimo neatšaukėm dėl oro. Dabar, kai jau kalbu post factum, atrodo, kad visai įmanoma už tokią sumą nufilmuoti, bet iš tikrųjų tai bendrų pastangų, užsispyrimo ir sėkmės rezultatas.

5 INT. ORO UOSTAS

TOMAS: Tau reikėtų išmokti kažkaip paprasčiau į viską žiūrėt.

6 EXT. KAVINĖ „FORTAS“

REŽISIERĖ (šypsosi): Rašydama scenarijų bandžiau schematiškai susidėlioti lapus ant grindų, bent sutrumpintais blokeliais, apibendrintai, ir mano grindų neužtekdavo. Iki šito filmo pernelyg psichologija nesidomėjau, bet kai jau ėmiausi tokios temos, tai, žinoma, daug ir skaičiau, ir konsultavausi. Tokio herojaus idėja ilgai sklandė apmąstymuose, o paskui staiga ėmė ir susiformavo per kelias minutes, kol nuo namų iki troleibusų stotelės nuėjau.

Filme atpažinsime Vilniaus gatves ir jų kasdienį gyvenimą.

REŽISIERĖ: Iš pat pradžių nutarėm, kad naudosimės tokiu miestu, koks jis yra, įsileisim jį į savo filmą. Nesistengėme atsiriboti nuo praeivių ar pravažiuojančių mašinų, buvo svarbu, kad mūsų herojai gyventų realiame mieste.

7 INT. NAMAI

Dovilė Gasiūnaitė, kaip negailestinga psichologė, priartina vieną žmogų, kuris būtų eilinis, jei nebūtų išskirtinis. Nevienas ir neretai su tokiomis asmenybėmis susiduriame, dar dažniau formulę „viską turi ir vis tiek nepatenkintas“ taikom niekuo dėtiems nelaimėliams.

Kristaus amžiaus sulaukęs filmo herojus Teodoras yra Dievo apdovanotas: išorinis grožis, menininko talentas, sėkminga karjera, mylinti šeima ir draugai. Nors pavadinimas nurodo į graikų mitą, tai nėra mitinė erdvė ar mitinis herojus. Narcizas filme nėra tuščias savimyla, o išskirtinė, išskirtinumo įpareigota ir prislėgta asmenybė. Išgrynintose, paryškintose buitinėse filmo situacijose matomi giluminiai, gal net mitiniai žmogaus gyvenimo aspektai: nesugebėjimas pasirinkti, džiaugtis, mylėti. Kodėl ypatingi žmonės nesijaučia laimingi, yra pagrindinis filmo klausimas.

Teodoras gyvena su mylima ir mylinčia žmona Erika ir dukrele Patricija. Jis groja violončele styginių kvartete, kuriam kaip tik pradėjo sektis. Išvargintas minčių apie tai, kodėl viskas yra ne taip, kaip turėtų būti, kodėl visi į jį žiūri ne taip, kaip turėtų žiūrėti, Teodoras palieka ir šeimą, ir kvartetą, ieško sukrėtimo gyvenimo kraštutinumuose, niekas nepasikeičia ir – filmas laimingai nesibaigia.

8 EXT. LAUKO KAVINĖ

TOMAS: Ištisas dienas jis nieko neveikia. Kai bandau ką nors sakyt, man pradeda atgal pasakot arba apie ekologiją, arba apie karą.

ERIKA: Jo galvoj tas karas.

9 EXT. KAVINĖ „FORTAS“

Pagrindinį Teodoro vaidmenį atlieka profesionalus violončelininkas graikas Amvrosios Vlachopoulos. Jo žmonos Erikos – mūsiškė operos solistė Asmik Grigorian (tik neapsigaukite, „Narcize“ ji nedainuoja). Smuikininkė iš JAV Susanna Perry Gilmore vaidina smuikininkę Lėją. Ir dar yra profesionalus styginių kvartetas, kuriam muziką rašė Giedrius Puskunigis.

REŽISIERĖ (džiugiai): Beveik visų aktorių labai ilgai ieškojau. Renkantis vienas iš sunkesnių uždavinių buvo tai, kad ieškojau profesionalių muzikantų, nes norėjau, kad jie iš tikrųjų grotų, kad nereikėtų filmuoti rankų atskirai nuo galvos. Labai džiaugiuosi, kad taip padariau, ypač kai pamačiau, kaip veide atsispindi atliekama muzika – taip niekas nesuvaidintų.

Filme yra dvi ryškios moterys. Smuikininkės Lėjos Gasiūnaitė ieškojo ypač ilgai, o rado atsitiktinai, ir per stebuklą ji buvo ir labai gera smuikininkė, ir puiki aktorė, nesunkiai prisitaikiusi jai nepažįstamoje erdvėje. Panašiai, po ieškojimo tarp visų įmanomų aktorių ir ne aktorių, atsirado Asmik Grigorian. Pagrindiniam vaidmeniui režisierė pasikvietė pažįstamą muzikantą, ir daug kas buvo parašyta prisitaikant prie jo judesių, temperamento, tačiau tai vis dėlto nėra jo istorija. Filme jam teko sunkūs uždaviniai: turėjo filmuotis beveik visose scenose, taigi pertraukų beveik nebuvo. Be to, filme jis kalba lietuviškai.

REŽISIERĖ: Tai buvo didžiulis krūvis, nuovargis labai jautėsi, bet jis viską atlaikė, o ir aš nuovargį buvau „įskaičiavusi“ į savo planus.

10 INT. FILHARMONIJA / LAIPTINĖ

JUDITA: Kodėl tu visada toks liūdnas? Žiūrėk, tau pavydi ir vyrai, ir moterys...

11 EXT. KAVINĖ „FORTAS“

Mano galvoje lietuviškas kinas yra labai tautiškas, lokalus. Priešingas pojūtis kilo tik žiūrint Kristinos Buožytės debiutinį filmą „Kolekcionierė“ ir skaitant debiutinio Gasiūnaitės pilnametražio filmo „Narcizas“ scenarijų. Galbūt drįsčiau juos pavadinti universaliais, prie lietuviškumo neprisirišusiais filmais.

REŽISIERĖ (ironiškai): Kurdama filmą, nesiekiau nuo ko nors atsiriboti ir su kuo nors susitapatinti, nesvarsčiau, ar tai lietuviško kino tradicija, ar vakarietiško. Dariau tai, kas man įdomu ir kaip man išeina. Šiandien apskritai jau sunku pasakyti, kas yra lietuviškas kinas, nes kartos yra pasikeitusios ir jis labai įvairus. Tai nėra blogas kinas, ir aš nesistengiu nuo jo bėgti. Tiesiog bandau šnekėti savo balsu.

Vis dėlto ne tik universalias temas nagrinėjantis scenarijus, bet ir tarptautinė aktorių-muzikantų komanda „Narcizo“ vidines erdves turėtų išplėsti.

REŽISIERĖ (išdidžiai): „Kuriant filmą, man net nebuvo svarbu, kad graikas kalba lietuviškai, o susikalbam angliškai – visi tilpom vienoje erdvėje. Taip pat ir į kitą šalį padirbėti važiuočiau, būtų smagu padėti savo kurso kolegoms, įsileisti naujų žmonių į savo erdvę, apsidairyti, prisijungti prie ten vykstančių procesų ir su visu tuo grįžti atgal. Aš dabar apskritai nelabai skiriu Lietuvą nuo užsienio.“

12 INT. NAMAI

Ilgas scenarijus man pasirodė per trumpas. Lyg intriguojantis eskizas knygos, pasirodysiančios (negi tikrai?) dar tik po gero pusmečio. Lietuvių literatūra irgi dažniausiai yra perdėm lietuviška, nesigviešianti pasaulinio universalumo. Galbūt per skambiai pasakyta – to nesigviešia ir „Narcizas“. Vis dėlto filme dėliojamos lengvai atpažįstamos buitinės situacijos tampa nevienaprasmiais archetipais. Čia nesiūloma atsakymų į klausimus, ar reikalavimai, kuriuos keliu kitiems, ne per dideli? O tie, kuriuos keliu sau? Kaip numalšinti savo troškulį? Kaip išsilaisvinti nuo savęs? Problemos sprendimas kam nors gali pasirodyti nepriimtinas, bet atpirkimas įvyksta – į sausros iškamuotą miestą filmo pabaigoje grįžta vanduo.

13 EXT. TOMO NAMAI / BALKONAS (AUŠTA)

TEODORAS: Iš tikrųjų tai viską galima pasiekt niekingai greitai: visus pasaulio prizus, visas moteris, užsidirbt milijoną, gaut bet ką. O sunku – tai yra pragyvent vieną dieną, ištempt iki vakaro.

FADE OUT